VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XLIII

Stovėjau didžiulės salės šone, jog per daug neatkreipčiau į save dėmėsio. Stebėjau šokančius žmones. Moterų suknelės mirgėjo žvakių šviesoje. Vyrai pasitempę šoko ir laikė moteris savo glėbyse, lyg šios būtų stiklinės.

- Kaip tu? - prie manęs stovintis Devonas, pasilenkė ir tyliai sušnabždėjęs paklausė.

- Po truputį, - žvilgtelėjau į jį ir sutikau jo juodas akis. Šio žvilgsnis buvo toks švelnus, jog net žiūrint į jį, akimirkai pamiršau visas problemas. - Norisi jau grįžti į dabartį.

- Taip, man irgi. Nesuprantu, kodėl negalėjome paimti greitai to sparno ir išsinešdinti iš čia.

- Adrianas sužinojo apie bučinį. Katerina jam pasakė. Ji mus matė, - bandžiau tyliai pasakyti šią dalį, tačiau šalia stovintis Julianas vis tiek išgirdo, nes atsisuko į mus nustebusiu žvilgsniu.

- Taip ir maniau, kad tarp jūsų kas nors nutiks, - Julianas nusijuokė, o jo reakcija mane nustebino. - Nebijokit, grįžęs į dabartį tikrai niekam nesakysiu. Suprantu, kad tai rimtas reikalas.

- Taip, tačiau Katerina galėjo pamatyti Devono tatuiruotes. Užtektų į jas žvilgtelti ir ji iškart būtų supratusi, kad jos dvare visą laiką buvo diaras. Kažkas man čia ne taip. Kankina bloga nuojauta, - ir iš tiesų nuo to laiko, kai sužinojau, kad vyks pokilis, jaučiausi kaip nesava. Krupčiojau nuo kiekvieno garselio ir vis iš galvos nekrito mintis, kad Katerina mus matė. Kad ji viską žino.

- Tačiau, jei ji būtų mane išvydusi tai tikrai dabar nebūtume gyvi, - Devonas žvilgtelėjo į besileidžiantį laiptais Adrianą.

- Taip, bet reikia nepamiršti, kad ji protinga moteris, - priminiau šią dalį ne tik vaikinam, bet ir sau.

Julianas su Devonu susižvalgė tarpusavyje. Galėjau atrodo net pajusti kaip ir juos užplūsta nerimas. Galiausiai prie mūsų priėjo gan gerai nusiteikęs Adrianas.

- Kur tu taip ilgai buvai? - Devonas susierzinęs užsipuolė brolį.

- Man reikėjo apsižvalgyti ir sugalvoti planą, kaip gauti sparną, - Adrianas pasitvarkęs juodą kaklaraištį, apsižvalgė ir mano nuostabai atsisuko į mane.

- Ir koks planas? - taip pat ne pačiu maloniausiu tonu paklausiau Adriano, kai staiga šis ištiesė savo ranką ir šyptelėjo puse lūpų.

- Pašoksi? - pažvelgiau į jo ranką, lyg ši būtų kuo nors ištepta, - Nagi, Aminata, tik noriu paskelbti taiką tarp mūsų, - jo šypsena dar labiau išsiplietė.

- Ar tai tavo plano dalis? - sutrikau.

- Jeigu pasakysiu, kad taip, ar pašoksi tada su manim?

Nežymiai linktelėjau.

- Vardan to, kad tik greičiau grįžčiau namo, - ir pažvelgusi paskutinį kartą į Devoną, kurio veidas tapo neįskaitomas, paėmiau Adriano ranką. Šis nusivedė mane į aikštelės vidurį ir per daug negalvodamas uždėjo ranką ant mano liemens. Iškart pajutau kaip jo šaltis ima skverbtis į mano kūną. Vaikinas paėmė mano kairę ranką ir supynė mūsų pirštus. Prisitraukus diarui mane arčiau savęs, aš savo ranką uždėjau ant jo peties. Jo šaltis supančiojo visa mane priversdamas net sudrebėti. Adrianas buvo per daug arti.

- Tai koks planas?

- Plano nėra. Jau turiu reikiamą raktą. Neseniai gavau iš Katerinos, o jai prikabinau visai kitokį raktą, jog ji nepastebėtų, kad vieno trūksta. Belieka tik paimti sparną ir išsinešdinti iš čia.

- Tai kodėl tada negrįžtame namo, jei jau galim?

- Man reikia su tavim pakalbėti. Turiu išsiaiškinti viską pilnai, jog galėčiau būti tikras, kad tau galima grįžti į dabartį, - sutrikusi pakėliau akis į Adrianą. Šis pasirodo jau seniai į mane žiūrėjo. Lėtai ratu sukomes pagal muziką, tačiau šaltis kaustė mano judesius.

- Tęsk.

- Negaliu tau leisti išduoti mano brolio. Prisiekiu, mergaite, jei sužinosiu, kad tu išdavei mano brolį ar net mane… Jei nuo to mano broliui ims grėsti pavojus…

- To nebus. Neišduočiau Devono. Jis nieko man nepadarė. Netgi neišduočiau tavęs, nes tai pakenktų Devonui, - staiga šaltis tarsi pranyko. Atrodo galėjau jį justi, bet nebe taip stipriai.

- Tu per gera. Su tavim kažkas ne to ir tau turėtų būti labai sunku pritapti, nes medžiotojų pasaulyje esi tarsi balta varna. Kaip tu pati su savimi susigyveni? - jo klausimas nuskambėjo labai nuoširdžiai. Jis tyrinėjo mano veidą ir su kiekvienu šokio judesio glaudė vis arčiau savęs.

- O kaip pats su savimi susigyveni? - neatitraukiau nuo jo akių žvilgsnio. Norėjau pamatyti kiekvieną emociją praskriejančią jo veidu. Adrianas prasižiojo norėdamas kažką pasakyti, bet taip nei vienas žodis ir nepaliko jo lūpų. - Tai va. Dabar turėtum suprasti mane.

- Tu jauti šaltį, sklindantį nuo manęs. Ne kartą pastebėjau kaip tu susigūžti, kaip tavo judesiai pasidaro nebe tokie lengvi. O kiekvieną rytą prabudus pastebiu, jog tavo lūpos pamėlynavusios, - Adrianas staiga nustojo šokti, tačiau vis neatitraukė akių nuo manęs. Kilstelėjęs ranką palietė mano skruostą. Jo pirštai pirmąkart nebebuvo tokie šalti kaip įprastai. - Jei tu jauti šaltį, tai ką manai jaučiu aš?

- Šaltį, - atsakiau net nesusimąstydama. Adrianas liūdnai šyptelėjo puse lūpų.

- Kaip tu jauti nuo manęs sklindantį šaltį, taip aš jaučiu nuo tavęs sklindančią šilumą.

- Net nenumaniau, - sutrikau. Niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi. Maniau, kad jis jaučia tik šaltį, nes man jo jaučiamas šaltis užgoždavo viską manyje. Maniau, kad mano šiluma jam būnant pradingdavo, bet pasirodo ji tik pereidavo Adrianui.

- Iš tiesų tai yra vienintelė priežastis, kodėl diarai kartais taip stipriai susižavi žmonėmis. Tiesiog dėl jūsų skleidžiamos šilumos, - Adrianas nusijuokė ir į kažką pažvelgęs man už peties, patraukė savo ranką nuo mano skruosto. - Eime, pasiimsime tą sparną.

Atsisukau atgal ir išvydau mus stebintį piktą Devoną. Julianas jam kažką pasakė ir jie abu pasuko link visai kito išėjimo iš salės. Tuo tarpu Adrianas čiupo mane už rankos ir nusivedė laiptais į viršų. Liepęs nueiti į mūsų kambarį ir surinkti daiktus, pasisuko eiti laiptų link, tik dar prieš išeidamas pranešė, jog susitiksime prie galinio dvaro išėjimo.

Nieko nelaukusi nuskubėjau vykdyti jo paliepimo. Įėjusi į kambarį jau norėjau eiti prie lovos, kai staiga susivokiau, kad Katerinos niekur nemačiau. Ji nepriėjo prie manęs salėje, nešoko su niekuo.

Kambaryje buvo tamsu, tik dalį jo apšvietė pro atviras duris iš koridoriaus šviečiantys žibintai. Staiga durys užsidarė ir kambaryje įsivyrojo aklina tamsa.

- Manėt, kad išsisuksit, - pasigirdo moteriškas balsas man už nugaros ir po to iškart pajutau kažką smailaus susmingant man į petį. Dar pakėlusi rankas bandžiau užčiuopti kažką įsmigusį į kaklą, bet rankos tiesiog nusviro. Galva ėmė suktis ir jutau, jog tuoj apgaubs tamsa. Žinojau tik vieną - mus išaiškino.

Iki pirmos dalies pabaigos beliko tik dvi dalys, bet jos turėtų būti šiek tiek ilgesnės nei ši dalis. Turiu klausimą, ar atsirastų dar norinčių sužinoti stichių dvynių Juliano ir Daneirio istoriją? :) Kadangi kažkada svarsčiau ir turėjau minčių apie atskirą istoriją tik apie juos du, tad parašyti sunku nebūtų. :)