VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XIII

Skubiai atrakinusi savo kambario duris atvėriau jas ir įėjusi į kambarį uždariau. Priglaudžiau nugarą prie durų ir porą kartų giliau įkvėpiau, kad nusiraminčiau. Stengiausi visą neseniai išgirstą informaciją suvirškinti, surikiuoti mintis ir bandyti vėl blaiviai mąstyti.

Paskutinį kartą užsimerkusi giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. Atsimerkusi permečiau akimis kambarį ir pastebėjau, kad Atėnės lova buvo sujaukta, o mano ir Marianos dailiai suklotos.

Vėl sugrįžus mintims apie neseniai išgirstą pokalbį, negalėjau patikėti, kad kažkas galėjo pagalvoti, kad kesinausi į raganos gyvybę. Kurių galų reikėtų tai man daryti. Net ir tai, kad esu De Vil, nesuteikia pagrindo manyti, jog galėjau bandyti nužudyti raganą. O svarbiausia, iš kur galėjau gauti fenikso kraujo. Tokie dalykai šiaip visur nesimėto.

Ir Aleksandrija su stichiu…? Sunku patikėti. Ji taip nekenčia jų visų. Tikriausiai jie sumaišė kažką. Mano sesuo tikrai neprasidėtų su antgamtine būtybe. Ji greičiau nusižudytų nei prasidėtų su stichiu. Tikrai tai negali būti tiesa. Tas vaikinas tikriausiai melavo...

- Aminata, - netikėtai iš vonios kambario išėjusi Atėnė privertė mane suklykti ir atsitraukti nuo durų. Priglaudžiau ranką prie burnos, o kitą prie širdies. Jutau kaip ji greitai plaka ir atrodė, kad tuoj iššoks iš krūtinės. - Ar tave kas nors vijosi, kad tu tokia baugšti? - heraja buvo jau apsirengusi mokyklinę uniformą, kurią sudarė mėlynos spalvos sijonas ir balti marškiniai. Švarko ji dar nebuvo užsivilkusi, o jos trumpi juodi plaukai buvo palaidi ir šlapi.

- Ne… Manęs niekas nesivijo… - pajutusi, kad širdies plakimas rimsta, atsipalaidavau labiau. - Matau, kad jau ruošiesi į pamokas, - mostelėjo ranka į jos aprangą.

- Taip… Atsikėliau anksčiau, kad galėčiau nueiti į dušą. Tave matau pagaliau paleido, - staiga ji priėjo prie manęs ir apsikabino. Buvau šokiruota tokio elgesio ir iš pradžių sutrikau, bet vėliau paliko labai malonu jausti, kaip kažkas tave apsikabina, todėl apsikabinau ją taip pat. - Buvau labai išsigandusi dėl tavęs. Norėjau kartu su tavo draugu Ijanu aplankyti tave, bet mums neleido. Džiugu matyti, kad tu sveika.

- Taip, man viskas gerai, - atsitraukus Atėnei pajutau kaip žaizda pilve sudvilgčioja. - Kur Mariana?

- Negi tau niekas nesakė? - Atėnė pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. Papurčiau galvą. - Mariana nebesimokys daugiau akademijoje. Ji nusprendė daugiau laiko praleisti su mama. Bent jau man taip sakė. Tačiau taip pat girdėjau, kad jos mama planuoja Marianą mokyti burtų ir visų kitų dalykų, nes ji tapo viena iš triejų kandidatų, kurie turėtų užimti jos mamos vietą, kai ji pasitrauks.

- Tai jos nebebus? - nusivyliau labai, nes norėjau jai padėkoti už drabužius.

- Daugiau nebe.

- Tada gal pagaliau teiktumeisi papasakoti dėl ko jūs buvot susipykusios? - nežinau, kaip būtent šitas dalykas šovė man į galvą, bet iš po nugirsto pokalbio pagaliau norėjau sužinoti viską, kas nuo manęs slepiama.

- O tau nereikia ruoštis į mokyklą?

- Neturiu pirmos pamokos ir man leidžiama neiti, jei jausiuos blogai.

Atėnė atsidususi nuėjo prie mano lovos ir atsisėdusi pažvelgė į mane.

- Tikriausiai turi teisę žinoti, - nuėjusi prisėdau šalia ir laukiau tolesnio paaiškinimo. - Tai įvyko prieš du metus, kai atvykau mokytis į akademiją ir ten susipažinau su vienu vaikinu. Natanas buvo nuostabaus grožio ketvirtakursis ir be galo talentingas raganius, - Atėnė atsistojo ir priėjusi prie spintelės, kuri buvo prie jos lovos, ištraukė kažką.  Priėjusi atsisėdo vėl šalia ir daiktą, kuris buvo stačiakampio formos ir susuktas į popierių, išvyniojo.