VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXVIII

Po dviejų valandų Adrianas grįžo su drabužiais. Gavau ilgą ir pūstą smaragdinės spalvos suknelę atidengiančią pečius, baltas trumpas pirštinaites ir juodą gaubtuvą. Jo kraštus puošė išsiuvinėti smaragdinės spalvos raštai. Taip pat radau baltą, plonos medžiagos suknelę, kurią tikriausiai turėjau vilktis pačią pirmą, korsetą ir pasijonį. Kilo daugybė klausimų, iš kur Adrianas visa tai gavo, bet susilaikiau nepaklaususi.

Paėjusi daug toliau nuo vaikinų, nusirengiau savo drabužius ir pirmiausia apsivilkau baltą suknelę. Paėmusi korsetą norėjau užsidėti, bet akimirkai stabtelėjau. Supratau, jog net nenutuokiau, kaip pačiai jį reikės susiveržti.

Užsivilkusi jį bandžiau kelis kartus susiraiščioti, tačiau galiausiai netyčia ištraukiau vieną raištelį. Netekusi kantrybės pasidaviau. Nusiėmusi korsetą, sugrąžinau iškritusi raištelį į vietą. Stovėjau ir svarsčiau, kad gal reiktų suknelę užsidėti be korseto, tačiau paėmusi suknelę supratau, jog ši buvo per siaura man. Nustebčiau, jei sugebėčiau ją apsivilkti net su korsetu.

- Mergaite, ar vis dar nebaigei? - netoli savęs išgirdau vyrišką balsą. Iš pradžių nesugebėjau nustatyti jo savininko, tačiau iš kreipinio supratau, jog tai Adrianas.

Buvo gėda sakyti, jog nemoku susiveržti korseto. Tačiau stovint apsivilkus vien ploną suknelę, darėsi vis šalčiau, nors lauke saulė švietė ir vėjo nebuvo.

- Susidūriau su keliomis problemomis, - Adrianas nieko neatsakė. - Nemoku užsidėti korseto ir manau, kad suknelė per siaura.

Netikėtai išgirdau Adriano juoką. Susigėdau ir pajutau, jog skruostus išmuša raudonis.

- Tai normalu, jog nemoki susiveržti korseto. Daugelis moterų net ir 1840 metais nemokėjo jų susiveržti. Ar galiu ateiti?

- Gali, - šiek tiek padvejojusi įsitikinau, kad tikrai esu apsirengusi, atsakiau. Netrukus iš už medžių išlindo Adrianas. Šis jau buvo apsirengęs tinkamais šio laikmečio drabužiais. Pasilenkęs prie medžio padėto korseto, paėmė jį.

- Atsuk nugarą, - iš pradžių sudvejavau. Nepasitikėjau juo ir atrodė nesaugu atsukti jam nugarą. - Nebijok, nieko blogo nedarysiu. Tik uždėsiu korsetą. - šiaip ne taip atsukau jam nugarą. Vaikinas apglėbė korsetu liemenį. Uždėjusi rankas ant korseto priekio, prilaikiau jį, kol Adrianas pradėjo varstyti.

- Norėjau su tavimi apie kai ką pakalbėti, - Adrianas truktelėjo stipriau korseto raiščius ir iškart pajutau kaip jis suspaudžią liemenį. Įkvėpiau giliau oro.

- Apie ką? - sutrikau.

- Apie Devoną. Pastebėjau, kad jūs visai gerai sutariat. Tad norėjau perspėti, jog jis jau kartą buvo pamilęs žmogų ir tai nepasibaigė gerai, - diaras vėl timtelėjo raištelius ir korsetas dar labiau susiaurino liemenį. - Tai paveikė jį ir jo gyvenimą. Jis net įgavo tatuiruotę. Rožę, - išgirdusi šį žodį sustingau. Nežinau kodėl, bet nusivyliau, nors ir negalėjau.

- Kas nutiko tarp jų? - nors žinau, kad neturėjau parodyti susidomėjimo, tačiau kitaip negalėjau.

- Ji nusižudė dėl neaiškių priežasčių ir tai sudaužė Devono širdį. Jis vis dar iki šiol negali jos pamiršti. Taip jau būna demonams: jie myli tik vieną kartą.

Tylėjau. Nežinojau ką ir atsakyti. Staiga susigėdau dėl savo minčių apie Devoną. Apie tai, kaip man vis norėdavosi būti arčiau jo. Širdis būnant prie jo daužydavosi kaip pašėlusi. Turėjau suprasti, kad jo širdis jau priklauso kažkam kitam.

- Tačiau dabar suprantu, kodėl jis taip saugo tave. Tu labai panaši į ją. Tokie pat rudi banguoti plaukai, - Adrianas brukštelėjo per mano plaukūs. - Vidutinio ūgio, rudų akių. Net kūno sudėjimas toks pat. Ir lygiai tokia pat balta oda ir rusvos lūpos, - pajutau kaip Adrianas pasilenkia prie mano kaklo. Jutau jo šiltą alsavimą man į kaklą. Tačiau pajutusi šaltus pirštus ant savo kaklo, greitai atsitraukiau.

- O kaip tu? Ar jau atidavei kam nors savo širdį? - vis dar stovėjau nusisukusi nuo Adriano. Atrodo vis dar galėjau justi šaltus pirštus liečiant mano kaklą. Nenorėjau galvoti apie ką tik Adriano pasakytus žodžius. Tenorėjau kuo greičiau juos pamiršti ir nustumti į gilų minčių kampelį.

- Dar nei viena moteris neparodė esanti verta mano širdies, -  diaro žodžiai skambėjo pašaipiai. - O galiausiai nusprendžiau, kad nereikia man tokio pažeidžiamumo, - lėtai atsisukau į jį ir sutikau jo pilkas akis stebint mane. Jo veidas buvo neįskaitomas. Jis stebėjo kiekvieną mano žingsnį. Atrodė, jog rijo akimis ir bandė įsiminti kiekvieną mano kūno detalę, nes jo akys vis lakstė.

- Gal dar atsiras tokia, - mano žodžiai privertė Adrianą susiraukti ir pagaliau nuleisti galvą.

- Nemanau, - jo žodžiai, akys ir širdis buvo pilni pykčio.

Diaras buvo nusivylęs visu pasauliu, įskaudintas ir sugniuždytas. Dabar aš rijau jį akimis ir bandžiau apžvelgti kiekvieną jo kūno detalę. Nors ir prieš mane stovėjo aukštas, tvirtas, išvaizdus vyras, tačiau išvydau už šito skydo jauną, sužeistą vaikiną. Staiga jo pyktis ir elgesys ėmė įgauti prasmę. Adrianas nors ir atrodė tvirtas ir grėsmingas, tačiau jis svyravo, nes kažkas iš jo atėmė jo pagrindą ir naujo susikurti nebesugebėjo. Man jo pagailo. Ir nežinau, kas čia buvo kaltas, ar mano toks būdas, ar tai jog tiek gydydama, tiek bendraudama su kitais norėjau įlisti į kiekvieno vidų ir jei galiu, jį išgydyti.

                           *****

Ėjome miško neišmindžiotu taku, tačiau Adrianas patikino mus, jog žino kelią. Visi tylėjome. Girdėjosi tik paukščių čiulbėjimas, medžių šnarėjimas ir mūsų kojų traiškomų šakelių traškėjimas. Visi atrodė tokie ramūs ir užtikrinti tuo, ką darė, tačiau aš visiškai tokia nebuvau. Jaudinausi dėlto, jog neturėjome plano. Taip pat vis erzino pūsta suknelė, kurią vis bandžiau saugoti, jog medžių šakos jos nesuplėšytų. Į galvą norėjo lįsti Adriano pasakyti žodžiai apie Devono buvusią mylimąją, apie jį patį ir jo keisti prisilietimai, kuriuos prisiminus net dabar kūnu perbėgdavo šiupuliukai.

- Ką darysime, kai pasieksime jos namus? Negalime tiesiog įsilaužti, - žingsniuodama pati paskutinė, paklausiau vaikinų. Turėjau kur nors nukreipti mintis. Julianas ir Devonas iš pradžių pažvelgė į mane, o po to į Adrianą, kai šis netikėtai sustojo.

- Esame beveik reikiamoje vietoje. Girdžiu triukšmą iš netoli esančio miestelio. Prie miestelio sienos mūsų lauks vežėjas ir nuveš mus iki Katerinos De Vil dvaro. Sužinojau, jog ji šiandien rengia pokylį, todėl mes jame dalyvausime.

- Ir kaip į jį pateksime? Nemanau, kad ten praleidžia visus atėjusius.

Adrianas vis dar žvalgėsi aplinkui, kai galiausiai nustojęs atsisuko į mane.

- Pateksime dėl tavęs. Tu įrodysi jiems, jog esi De Vil, - staiga Adrianas vėl ėmė žvalgytis, - Štai karieta. Eime.

Ir iš tiesų, netoli mūsų, pasibaigus miškui, stovėjo vyras prie pakinkytos arkliais karietos. Abu arkliai buvo tamsiai rudos spalvos, tvirti ir prižiūrėti. Karieta buvo juoda su įmituoto aukso šonais ir ratais.

- Kur tu ją radai? - negalėjau patikėti tuo, ką matau prieš akis. Nors jau vilkėjau šio amžiaus suknelę, bet tik dabar išvydusi vežėją su karieta į kurią turėjome lipti, atėjo suvokimas, jog iš tiesų patekau į praeitį.

- Kaip jam sumokėsime, jei neturime pinigų? - Julianas buvo toks pats nustebęs kaip ir aš. Nuostabos pilnomis akimis žvelgė į karietą, pagyvenusį vežėją ir arklius.

- Nesijaudink dėl šito. Jau pasirūpinau tuo, - Adrianas buvo atsipalaidavęs ir ramus. Tikriausiai jį ramino tai, kad jo planas kol kas vyko sklandžiai.

- Nesakyk, kad vėl vogei? - Devonas nuleidęs akis nuo karietos pažvelgė į brolį. Adrianas pavartė akis.

- Visų pirma, nevogiau, o antra, mano daiktų pasiskolinimas iš kitų mums padėjo išgyventi ne vieną baisų laikotarpį. Geriau jau padėkotum.

- Padėkočiau, jei būčiau įsitikinęs, kad manęs niekas vėl neužpuls kaip praeitą sykį.

- Tai nutiko tik kelis kartus. Galėtum ir pamiršti, - Devonas nudiegė Adrianą piktu žvilgsniu, o šis apsimetė jo nematęs. - Eime, - norėjau nors truputį pasiskolinti Adriano ramumo, nes mano širdis daužėsi lyg pašėlusi. Devonas su Adrianu pirmieji pajudėjo karietos link. Mudu su Julianu po truputį prisivertėme žengti žingsnį arčiau karietos taip suprasdami, kad kelio atgal nebėra.