VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

IX

Kadangi šiandien akademijoje vyko šventė, todėl prisiminusi tėvo leidimą joje nedalyvauti, likau užsidariusi savo kambaryje. Nesugalvojusi nieko įdomaus veikti, ėmiau daryti namų darbus. Darydama užduotį, kurioje reikėjo būtybę suvesti su jai būdingomis savybėmis, sutojau prie vieno padaro, kurį pirmąkart girdėjau. Griaužiau pieštuko galą ir vietoj to, kad galvočiau, jog reikia susirasti tą padarą knygoje ir paskaityti apie jį, mąsčiau visai apie kitus dalykus. Galvojau, kodėl Alaras mane užkalbino ir kodėl Mariana susipyko su Atėne. Ar man išbandymas buvo tik išbandymas, ar kažkas daugiau. Ir svarbiausia, kodėl manęs negąsdina Devonas, nors dėl nemirtingumo jis išplėšė ne vieną širdį. Matyt tai buvo ta keista trauka tvyrojanti aplink visus diarus dėl kurios paprastus žmones, tokius kaip aš, traukė prie jų.

Išgirdusi girgždėjimą, kuris skelbė apie durų atidarymą, staigiai ištraukiau pieštuką iš burnos. Kvailas įprotis.

- Ar tu matei kaip ji atrodė? Tikra tragedija, - pro duris įžengusi Mariana šnekučiavosi kartu su ja atėjusia brunete. Staiga ji pamačiusi mane sustojo ir įbedė žvilgsnį. - Negi tu neisi į šventę?

- Ne, - lakoniškai atsakiusi, nusukau akis nuo Marianos ir apsimesdama susidomėjusi žiūrėjau į priešais gulinčią knygą.

- Bet atvyks visos kilmingos medžiotojų šeimos, įskaitant ir tavo tėvus. Juk tu De Vil, - paskutinius žodžius ji ištarė su panieka.

Tikėjausi, kad mano kambariokės ilgai nesužinos kas aš, nes jei sužinotų, jos iškarto jau susidarytų nuomonę, kuri nebūtų gera. Maniau, kad išeis tai nuslėpti bent iki tol, kol pažinotų mane tiek, jog suprastų, kad nesu tokia, kokia mane visi laiko.

- Alisa, užeik, - daugiau Mariana man nieko netarusi užėjo su savo drauge į kambarį. - Kur Atėnė? - pašaipą jos balse galima buvo girdėti net už kilometro.

- Išėjo į šventę.

Daugiau Mariana manęs nebekalbino. Baigusi daryti pamokas, pasiėmiau knygą apie išnykusias būtybes ir ėmiau ją skaityti, nors ir kaip buvo sunku susikaupti. Marianai išėjusi susikaupti skaitant sekėsi daug geriau, kai staiga su didžiuliu garsu į kambarį įsiveržė moteris, atvežusi mane į akademiją.

- Aminata! Kodėl tu ne šventėje? - iš jos balso galima buvo suprasti, jog ji labiau sunerimusi nei supykusi.

- Nežinau, - ir lyg patvirtindama žodžius gūžtelėjau.

- Renkis geriausius savo drabužiu. Tavęs laukia tavo tėvas ir liepė man tave atvesti. Lijonas Alaras nori matyti visus. - ji dusdama stovėjo, o aš tik žvelgiau buku žvilgsniu į ją ir stengiausi jos žodžius apdoroti ir prieiti prie išvados, ką man reikia daryti. - Greitai, Aminata! - lyg mane paragindama moteris pastatė mane ant kojų ir pastūmė link drabužių spintos.

*****

Apsirengusi ir susisegusi plaukus išėjau kartu su Anabete, kurios vardą sužinojau man besitvarkant plaukus, į šventę. Artėdama šventės pusės link, girdėjau kaip iš ten sklinda muzika. Labai nenorėjau eiti ir pati net nepastebėjau kaip pradėjau lėtinti žingsnį, bet Anabetė tai pastebėjusi čiupo už rankos ir paragindama mane nusitemp šurmulio link.

Įeidama į šventės vietą susigūžiau nuo triukšmo. Čia buvo labai daug žmonių, bet mūsų kartu su Devonu sukabintos lemputės suteikė šiai vietai daug šviesios ir jaukumo. Daugelis paauglių šoko centre, o kiti būruodamiesi į būrelius kalbėjo tarpusavyje. Anabetė skaudžiai spaudė mano riešą ir toliau tempėsi mane per šurmulį.

Žvalgiausi aplinkui, kai staiga mums sustojus prie plačių pečių vyro su smaragdinėmis akimis ir šviesiai rudais plaukais. Jis buvo labai aukštas ir atrodė grėsmingai, bet staiga jam švelniai nusišypsojus, visas jo grėsmingumas pranyko.