VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

VIII

Prabudusi iš po ilgo miego jaučiuosi pailsėjusi ir gyvybinga. Pamačiusi laikrodį rodant dvylikta valandą, supratau, kad išmiegojau trylika valandų, todėl dabar supratau savo puikios savijautos priežastį. Nustebau, kad šią naktį išmiegojau taip ramiai ir negirdėjau jokių keistų garsų.

Vakar grįžau tokia pavargus, nes miego stygius darė savo. Negalėjau išsimiegoti dėl keistų garsų miške. Atrodė, kad tie garsai toli, bet ir tuo pačiu metu labai arti. Pora kartų tai buvo panašu į riaumojimą, o vėliau tai tiesiog buvo keisti garsai, kurių aš niekada negirdėjau. Atėnė sakė, kad tas garsas panašus į vilkolakių, bet puikiai žinome, kad jie jau prieš daug metų buvo išnaikinti, tad šį variantą atmetėme. Prisiminusi Atėnę pasukau galvą jos lovos pusės link, bet tik pamačiau dailiai suklota lovą. Marianos taip pat nebuvo.

Galiausiai pakilusi iš lovos nupėdinau į dušą. Po ilgų maudynių, vis dar su rankšluočiu, išėjau iš vonios į savo kambarį pasiimti švarių drabužių, kai staiga reginys pro langą sukaustė mano dėmėsį. Ant palangės gulėjo didelė balta plunksna. Priėjusi prie lango atidariau jį ir nuo palangės pakėliau plunksną. Perbraukusi pirštais per ja, pajutau švelnius pūkelius.

Norėdama uždaryti langą, pastebėjau dar vieną plunksną, kuri gražiai sukdamasi leidosi žemyn. Galiausiai išvydau daugybę krintančių plunksnų iš dangaus. Tai buvo lyg plunksnų lietus. Jos lengvai krito sukdamosi ratu žemyn. Tai buvo angelų puolimo pradžia. Iš pradžių matėme vieną angelą, o dabar jų plunksnas. Įdomiausia, kad po šito ,,lietaus" gali prasidėti angelų puolimas, o puolusieji angelai tikrai nėra vieni iš draugiškiausių. Su puolusiu angelu niekada nebuvau susidūrusi, bet angelą, kuris buvo su baltais lyg sniegas sparnais, mačiau savo akimis ir to vaizdo negaliu pamiršti lygi šiol.

Palietusi savo nugarą ir vėl prisiminiau tą dieną, tuos metus, kai mirė mano senelis ir jo mirties aplinkybės nebuvo išaiškintos. Mano akimis jis nebuvo geras žmogus, bet daug kas jį labai gerbė. Nors man tebuvo tik devyneri, prisimenu tą dieną kaip vakar.

                             *****

Šiandien buvo labai šilta diena. Ne tokia karšta, kokia dažniausiai būdingos vasarai, bet vis tiek maloni. Lėkiau pro jau peržydėjusį kiaulpienių lauką. Vėjyje plasnojo mano žalia suknelė ir man bėgant kiaulpienių pūkai kilo į viršų.

- Aminata! - išgirdusi mamos balsą atsisukau.

- Aš čia! -  žinojai, kad ji greičiausiai negirdėjo mano atsakymo, bet pro mūsų namų langą, kuo puikiausiai galėjo pamatyti mane pievoje.

- Aš važiuoju pasiimti Aleksandrijos, o tu niekur toli neik ir jokiu būdu neik į mišką.

Neatsakiau jai, nes vis tiek nebūtų išgirdusi. Ėjau pro lauką, kai priėjau prie medžio, ant kurio žievės buvau išraižiusi savo vardą, kai staiga pastebėjau mažą paukštuką gulintį šalia medžio. Paukštelis vos judėjo. Paliečiau jį, bet pajutusi kažką lipnaus, greitai atritraukiau ranką. Ant mano pirštų buvo kraujas. Supratusi, kad paukštukas sužeistas, švelniai jį palietus užsimerkiau.

Jutau kaip galia keliauja į mano pirštų galiukus ir pereina į paukštuką. Išgirdusi jį sucypiant atsimerkiau. Paukštukas žiūrėjo į mane ir cypė. Supratusi, kad man pavyko jį išgydyti, atsistojau. Pajutusi keista pojūtį ant savo šono pažvelgiau į jį. Toje vietoje plėtėsi kraujo dėmė. Kadangi nejutau skausmą, todėl per daug ir nesijaudinau dėlto.

Pažvelgiau į viršų, o ten, pačioje medžio viršūnėje, buvo lizdas. Palikusi paukštuką šalia medžio, nusprendžiau surasti tėtį ir jo paprašyti, kad užkeltų jauniklį į lizdą.

Pradėjau bėgti link miške esančio De Vilų kalėjimo. Bėgau išmindžiotu taku, kol galiausiai pribėgusi prie pastato pašaukiau tėtį. Neišgirdusi atsako nusprendžiau eiti į vidų.

Ėjau ilgu koridoriu, kai išgirdau kažką panašaus į klyksmą. Lėtais žingsnis priėjau didžiulę salę, o jos viduryje prirakintas buvo angelas.

Jo didžiuliai balti sparnai buvo nuleisti, o balti plaukai buvo drėgni ir lipo jam prie kaktos. Žydros kaip dangus akys žibėjo. Baisiausias reginys buvo visas jo kūnas. Gylūs rėžiai per krūtinę, pilvą, veidą. Kraujas varvėjo visu jo kūnu ir didžiuliai jo lašai krito ant žemės sudarydami kraujo balutes.

Staiga pastebėjau senelį pasiimantį ilgą, plačių ašmenų peilį. Angelas pradėjo spurdėti ir rėkti, o mano tėvas trenkė angelui ir šis nuleidęs galvą sudėjavo. Senelis suėmė abu sparnus ir užsimojęs kirto per juos. Tuo tarpu, angelo akys sutiko manąsias ir tą akimirką įvyko keistas dalykas. Seneliui kirtus per angelo sparnus, pradėjau klykti. Susiėmusi už nugaros parkritau ant žemės, o kai atitraukiau ranką, pastebėjau, kad mano pirštai kruvini.
       
                             *****

Rytą prabudusi supratau, kad įvyko kažkas baisaus. Aleksandrija man viską papasakojo ir paaiškėjo, kad panaudojau savo galią. Norėdama išgelbėti angelą, aš jį išgydžiau ir taip jo skausmą ir žaizdą perėmiau sau. Kai paklausiau sesers ar angelas išgyveno, ji į mane keistu žvilgsniu pažiūrėjo ir nusistebėjo, kad man išvis tai rūpi. Bet ji vis dėlto atsakė į mano klausimą. Angelas pabėgo.

O aš taip ir likau su dviem randais ant nugaros ir jeigu kas pamatytų - tai pamanytų, kad esu viena iš tų plunksnuotųjų būtybių. Pažvelgiau į netoliese stovintį veidrodį. Nuleidusi šiek tiek rankšluoštį pamačiau randus. Toje vietoje, kur pagal viską turėjo būti sparnai, dabar buvo du pailgos formos randai. Oda toje vietoje buvo grublėta. Niekas apart mano mamos nebuvo matęs mano randų ir tikėjausi, kad niekas niekada ir nepamatys.