VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXI

- Vade, labai atsiprašome... - alfa pakilęs nuo žemės bailiai ėmė artėti prie atvykėlio. - Sugavome merginą... - alfa mostelėjo ranka į mane. - Tačiau jis su savo gauja pasirodė ir sutrukdė mums, - alfa parodė į Devoną.

- Matau... - atvykėlis diaras vis dar tebesišypsojo. - Sveikas, Devonai.

Pasukau galvą į Devoną, kuris stovėjo ištiktas šoko. Jis visas buvo aptaškytos krauju, o veide buvo kelios gilios žaizdelės, kurios nespėjo užgyti.

- Palikit juos ramybėje, - atvykėlis sukomandavo ir vilkolakiai tuoj pat stumtelėjo Daneirį ir Julianą arčiau diaro.

- Mergina su mumis, - Julianas prabilęs nustebino atvykėlį ir šis tada pažvelgė į mane. Pakreipė galvą ir nors jo akys buvo tikrai ne tokios tamsios kaip Devono, tačiau alkanas žvilgsnis buvo baugus.

- Tegunie.

- Bet... Bet ji apdovanotoji... Mes ją sugavome dėl jūsų... Norėjome atiduoti jos širdį...- alfa iš baimės vis mikčiojo. Buvau priblokšta. Tas pats, kuris prieš kokį dešimt minučių norėjo išplėšti man širdį, dabar drebėjo kaip vėjo papūstas drebulės lapas prieš šį diarą. Nesupratau, kokia įtaką atvykėlis jiems turėjo, tačiau buvo akivaizdu, jog jie jautė jam pagarbą iš baimės.

- Labai malonu, kad taip stengėtės, tačiau paleiskit ją, jei jau jiems taip jos reikia, - atvykėlis diaras pavartė akis, bet vis dar tebesišypsojo. Devonas tuo tarpu priėjo prie manęs ir piktai pažvelgė į šalia manęs stovintį vilkolakį. Šis tuoj pat atsitraukė, o aš atkišau drebančias nuo šalčio rankas Devonui. Šis perrėžė virvę ir pagaliau mano rankos atsilaisvino. Nukritus virvei nuo riešų, pamačiau ant jų gilius rėžius iš kurių tekėjo kraujas. Susiraukiau, nes skaudėjo ir griaužė tą vietą. Taip pat pajutau ir šaltį sklindantį mano kojomis, nes buvau basa ir jutau, jog virvės ir ten bus palikusios žaizdų.

- Eik pas Julianą ir jis išves tave iš čia, - Devonas pasilenkęs prie ausies sušnabždėjo. Linktelėjusi nuskuodžiau prie Juliano, kuris nusimovęs savo megztinį uždėjo ant mano pečių. Tyliai padėkojau, o šis į tai atsakė linktelėjimu.

Pažvelgiau paskutinį kartą į Devoną, kuris dabar buvo įsmeigęs žvilgsnį į atvykėlį. Nesupratau, kas tas atvykėlis buvo ir kodėl jis paleido mus, bet dabar man tai ir nebuvo svarbu, nes norėjau kuo greičiau iš čia išsinešdinti. Drebėjau labiau ne iš šalčio, o iš baimės, nes supratau, kad visai nedaug trūko, jog man būtų išplėšią širdį.
*****

Apie penkioliką minučių aš, Daneiris ir Julianas ėjome kažkokiu keliuku. Devonas pasiliko ten ir jaudinausi dėl jo, tačiau žinojau, kad jis nepražūs. Visą kelią tylėjome. Jaučiausi pavargusi, išsigandusi ir sušalusi. Nenorėjau nei kalbėti, nei kažką daryti. Tenorėjau grįžti namo ir palikti visa, kas čia nutiko, užnagaryje.

Staiga išlindome iš miško tankmės ir išvydome Senąjį De Vilų dvarą. Šis buvo didžiulis, baugus ir apleistas. Jį juosė aukšta mūrinė tvora, kuri buvo apaugusi vijokliais. Pamatę vartus priėjome arčiau jų. Šie buvo metaliniai ir aukšti. Šalia jų iš šonų buvo dvi statulos, kurios buvo panašios į sabertirus, didžiulius vilkus, kurie saugodavo pastatus. Taip pat pastebėjau padėtus krepšius šalia tvoros ir prisiminiau, jog Juliano kuprinėje yra signalinė raketa. Ji buvo duota tam, jei kartais kažkuriam iš mūsų kas nors nutiktų ir būtinai reikėtų grįžti. Tada neilgai trukus, padedamas raganų, turėtų atsirasti Otelas.

- Prisėskime kol kas čia, - Julianas, kuris visą šį laiką ėjo šalia manęs, prabilo. Prisėdau ant akmens ir bandydama sušildyti rankas patryniau jas vieną į kitą, o po to pridėjusi prie lūpų pustelėjau šiltą orą.