VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXV

Po portretu radusi Katerinos De Vil vėrinį, skubėjau išeiti iš portretų kambario. Širdis daužėsi kaip pašėlusi dėl suvoktų dakykų. Buvau tokia išsigandusi ir paskendusi savo mintyse, jog koridoriuje vos neatsitrenkiau į stovintį Devoną.

- Kas nors nutiko? - diaras buvo susirūpinęs.

- Kam? Man? Ne. Man viskas gerai. Puiku, - vaikinas susiraukė. - Ką čia žiūri? - norėdama nukreipti kalbą kita linkme, pasisukau į tai, ką jis žiūrėjo ir išvydau paveikslą, kuriame buvo pavaizduota mano šeima. Net nežinojau, jog senelis pasiėmė šį paveikslą su savimi ir pakabino jį čia.

- Ar tai tu? - Devonas parodė į devynerių metų mergaitę rudais banguotais plaukais. Linktelėjau. - O čia tavo tėvas ir senelis?

- Taip.

- Tavo sesuo labai panaši į tavo mamą. Ar tavo mama taip pat medžiotoja?

- Ji buvo medžiotoja. Tai perėmė iš savo tėvo, nes šis mirus jo šeimai dėl antgamtinių būtybių, ėmė medžioti. Tačiau mano mamą, kai man buvo pusantrų metukų, užpuolė diaras ir smarkiai ją sužalojo. Po to ji daugiau niekada nebeėjo medžioti ir nusprendė mokyti mus su Aleksandrija, todėl abi niekada nėjome nei į žmonių mokyklą, nei į medžiotojų, - nežinau, kodėl tai jam pasakojau, bet pasisukusi į jį išvydau spindinčias juodas akis stebint mane.

- Aš mokiausi diarų mokykloje. Kaip man, tai nebuvo geriausi metai. Niekam nesiūlyčiau mokytis mokykloie ir tikrai nebenorėčiau grįžti į tą laiką. Gyvenau Nuodėmių mieste, kuriame diarai buvo pasidalinę į dvi puses: vieni buvo taikūs ir ramūs, o kiti pilni neapykantos visiems, kurie nors kartą nuskriaudė juos. Keisčiausia tai, kad mano mama buvo iš taikiųjų, o tėvas… Sudėtingas ir žiaurus diaras. Tačiau jo dažnai nebūdavo namie, todėl visi trys augome pagal mamą.

- Visi trys?

- Be Adriano turėjau dar vieną brolį. Neroną. Jis buvo jauniausias, - Devonas atitraukė šiek tiek megztinio apykaklę ir dabar galėjau geriau išvysti ant jo kaklo jau matytą lelijos šakelę. - Ši tatuiruotė reiškia mano mamą ir mus visus tris. Esu vidurianysis, todėl ir vidurinis žiedas yra pats didžiausias, - vaikinui atskleidus vienos savo tatuiruotės reikšmę, pasijutau labai keistai. Mane tai viliojo labai juo pasitikėti ir sužinoti dar daugiau dalykų apie jį.

- Kas nutiko Neronui?

- Neronas nugyveno tiek, kiek jam buvo lemta. Jis mirė nuo Amaluimo ligos, tai yra diarų liga, kuria galiausiai suserga visi diarai ir vienintelis vaistas yra išplėšti širdį gyvai būtybei, tačiau daugelis diarų retai renkasi šį būdą, nes šis būdas tave priartina prie virtimo seru, - vaikinas vėl pažvelgė į mano šeimos paveikslą. - Neronas išgyveno lygiai šimtą metų, tačiau spėjo per tą laiką nugyventi gyvenimą laimingiau nei mes su Adrianu. Turėjo nuostabią žmoną ir tris mergaites, - Devonas nusišypsojo, - Labai mielos mergaitės. Mažytės diarės turi daug aštresnius dantukus nei berniukai ir labai mielai atrodo, - Devonas nusijuokė, nusijuokiau ir aš.

Devonas vėl atsisuko į mane. Ilgai žiūrėjo ir atrodė, jog nori kažką pasakyti.

- Aminata! Devonai! Kur jūs taip ilgai? Tavo brolis jau laukia lauke, - išlindęs Julianas iš už kampo, sutrukdė Devonui prabilti.

Diaras dar ilgai žvelgė į mane ir aiškiai norėjo kažką pasakyti, bet jį vis kažkas stabdė. Galiausiai pasidavė ir tik ištarė žodį ,,Einam". Šiek tiek nusivyliau, nes jutau, kad vaikinas norėjo kažką labai svarbaus pasakyti.

                           *****

Nulipę apačion ir išėję į lauką pas Adrianą, išvydome visus tris vaikinus stovint, tačiau Daneiris buvo daug toliau nuo Adriano.

- Gal dabar jau teigsies pasakyti, ką sugalvojai? - Devonas aiškiai vis dar nebuvo nurimęs dėl to reikalo.

- Keliausime į praeitį. Tiksliau į 1840m, kai mano ieškomas sparnas buvo dar nesudegintas, o Katerina De Vil medžiojo drakonus ir feniksus dėl reikalingų ingriedientų, kurių man taip pat reikia. Neprašau visų prisidėti, bet man tik reikia šios mergaitės. Su ja galėsiu priartėti arčiau prie Katerinos, - Adrianas atsisuko į mane, o aš tuo tarpu buvau ištikta šoko. Keliauti į praeitį? Su juo? Jis tikriausiai juokauja.

Netikėtai pradėjęs juoktis Devonas pažadino mane iš šoko būsenos.

- Tu juokauji, taip? - Devonas tai ištarė vis dar besijuokdamas, tačiau staiga nurimo ir žengtelėjo arčiau brolio. - Jokių kelionių ir jokių kitų asmenų įkišimo. Juk susitarėm.

- Taip, susitarėm. Todėl dabar neprašau tavęs padėti, nes jau ir taip matau, kad tau sunku. Tiesiog dabar prašau kiekvieno atskirai, - ir Adriano akys nukrypo į mane. Pasijutau labai nejaukiai, nes po tiek laiko kažkas man pagaliau davė teisę rinktis.

- Niekas su tavim niekur nekeliaus. Keliausime tik mes dviese, o juos visus paleisime. Jie dar gali surasti užrašus ir grįžti, kol Otelas Alaras jų nepasigedo.

- Man tik reikia mergaitės, - Adrianas vis dar tebežvelgė į mane.

- Būtent jos tau negaliu duoti. Ji Viljamo De Vilo dukra. Kai tik Otelas Alaras suvoks, kad ji dingo, jis praneš jos tėvui, o kai jis sužinos, kad aš buvau su ja… Jis atseks ir tave.

- Jis man ne grėsmė, - pagaliau Adrianas nusuko žvilgsnį nuo manęs ir pažvelgė į brolį. Šis buvo įpykęs.

- Negi pamiršai, kai praeitą kartą vos išnešei sveiką kailį? Manai jis leis tau šįkart pabėgti? Ypač, kai supras, kad pagrobei jo dukrą?

- Nemanau, kad čia tavo pasirinkimas. Tegul mergaitė pati pasirenka, - Adrianas vėl atsisuko į mane, o Devonas tik trumpai žvilgtelėjo į mane. Jam pristigo žodžių. Atrodo norėjo prieštarauti prieš brolio leidimą man pačiai spręsti, tačiau nenorėjo įžeisti manęs, nesuteikdamas teisės rinktis.

- Aš nežinau… - mano balsas skambėjo tyliai kaip niekad. Bijojau ištarti ką nors, nes atrodė, jog vienas iš vaikinų supyks, jei pasirinksiu netinkamai. Tačiau dalis manęs norėjo nusispjauti į viską ir sutikti, nes supratau, jog nieko neprarasiu. Kaip tik išlošiu, nes nereikės eiti į akademiją, nereikės jausti kaip visi tave lygina su nepriekaištinga seserimi, tėvu ir kitais De Vilais. Norėjau nors trumpam pabėgti nuo akylų akių, kurios vertindavo mano veiksmus ir pranešdavo viską tėvui.

- Aš suprantu, kad gal tau baisu. Kad gal bijai manęs. Bet taip pat nujaučiu, jog tau nėra didelio skirtumo, - Adrianas priartėjęs prie manęs pasilenkė, nes buvo žymiai aukštesnis už mane. - Aš žinau tave, Aminata De Vil, Viljamo De Vilo dukra. Esu matęs kartą tave miške prieš kelerius metus ir tai ką išvydau, man pasako, jog esi ne tipinė medžiotoja ir kažkuri tavo dalis netgi nori keliauti ir surizikuoti.

Man kvėpavimas strigo, sunku darėsi kvėpuoti, tačiau visą laiką nenuleidau žvilgsnio nuo jo gilių pilkų akių. Iš jų sklido šaltis, jo balsas skambėjo monotoniškai, o žodžiai leido suprasti, jog jis permato mane kiaurai. Jo priartėjimas prie manęs užbūrė. Atrodė, jog mane veikia kerai, tačiau jie nebuvo tokie stiprūs kaip tie, kuriuos jaučiau sklindant nuo Devono. Mano širdies plakimui rimstant, nusprendžiau sukaupti drąsą ir priimti sprendimą. Visi esantys lauke daugiau ar mažiau nustebo jį išgirdę.