VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

VI

Persirengus sportiniais drabužiais nuėjau į atskirą teritoriją, kurioje turėjo vykti pamoka. Man besižvalgant aplink, prie manęs priėjo Atėnė. Jos trumpi juodi plaukai buvo surišti į netvarkingą kuodą, o žalios akys buvo ryškios kaip niekada. Jos veido bruožai buvo griežti: išsišovę skruostikauliai, plonos lūpos ir rimtas žvilgsnis. Atėnė buvo porą centimetrų žemesnė už mane ir tai buvo keista, nes herajos būna gan aukštos.

- Ar buvai sutikusi Marianą?

- Buvau, - pažvelgiau į ją, bet ji žiūrėjo kažkur į tolį.

- Ar ji nieko nesakė apie tą įvykį? - ji pažvelgė į mane, o jos akys buvo paraudusios.

- Nieko. Aš tik priminiau jai, kad laikytų liežuvį už dantų. Ar viskas gerai? - ji nusisuko nuo manęs. Nebegalėjau ilgiau laukti. Privalėjau sužinoti tiesą. - Dėl ko Mariana tave užsipuolė? Negaliu padėti tau, jei nežinau kas yra.

- Ne čia ir ne dabar, - ir ji lyg tai patvirtindama ėmė purtyti galvą. - Ačiū labai, kad padedi man. Bet geriau vėliau ir kur nors kitur pakalbėkime apie tai, - paskutinį sakinį ji taip tyliai sušnabždėjo, kad vos išgirdau.

Norėjau dar ką nors pasakyti, bet atsiradęs triukšmas iš šaudymo aikštelės mums pranešė, kad jau laikas buvo pamokai. Toje vietoje iš kurios sklido šurmulys buvo susirinkę daug mokinių ir kaip tik kartu su manimi ir Atėne atėjo Otelas Alaras.

- Sveiki, kas dar manęs nepažįstate, esu Otelas Alaras. Daugelis jau žinot mano tėvą ir esu įsitikinęs ne kartą esat girdėję bent mano pavardę. Kadangi girdėjau, kad sklando įvairios apkalbos apie mane, tad trumpai papasakosiu, kaip iš tiesų aš čia pakliuvau. Prieš du metus baigiau šią akademiją ir po to metus mokiausi Belatoro akademijoje. Būtent dėl šios įsitaigos esu čia ir vesiu jums Kovos menų pamoka. Gavau užduotį iš Belatoro akademijos saugoti jus ir visą mokyklą, todėl kartu su tuo gavau ir šias mokytojo pareigas, kad galėčiau tinkamai paruošti jus visiems galimiems pavojams. Per šią pamoką griežtai draudžiama naudoti galias, nes turite išmokti pasikliauti savo jėga, tad visi privalote lankyti šias pamokas. Nebegali būti jokių išsisukinėjimų kaip anksčiau. Ar bus kokių klausimų, nes jei ne tai tada norėčiau pradėti pamoką, - Alaras stovėjo tiesiai, pasitinkinčiai savimi ir susidėjęs rankas už nugaros. Žalios skvarbios akys nuo saulės šviesos buvo ryškios kaip niekad, o šviesūs susitaršę plaukai suteikia jam jaunatviškumo. Nors jis buvo tikrai ne vienais ir ne dviejais metais vyresnis už mus visus. - Jei nėra klausimų tai, manau, jog galime pradėti pamoką. Suskirstykite grupėmis po penkis žmones ir sustokite eilute prie taikinių. Pataikę į taikinį galės išeiti anksčiau iš pamokos, o kuriems sunkiau sekasi, turės galimybę pasimokinti.

Visi, išgirdę nurodymus, niurzgėdami pradėjo skirstytis į grupes.
Mano grupei priklausė Atėnė, raudonų plaukų ir aukšto ūgio stichė, kurią pažinojo Atėnė, ir du medžiotojai, kurie taip pat buvo Atėnės draugai. Dėka herajos susidarė mūsų grupė, nes būdama viena tikrai nebūčiau turėjusi grupės.

Stovėjau priešpaskutinė, nes Atėnė pareiškė, kad nemoka šaudyti iš lanko ir liepė man pirmiau už ją atsistoti.

Visi mano grupėje esantys nariai šaudė neblogai, o vienas iš medžiotojų vos nepataikė tiesiai į taikinį. Atėjus mano eilei apsižvalgiau ir pastebėjau iššaunantį strėlę diarą, kurio kaip prisimenu vardas buvo Devonas ir už kurį buvo atsakingas Alaras. Jis pataikė tiesiai į taikinį ir padavęs strėlę už jo laukiančiam mokiniui išėjo.

Atsisukusi į savo taikinį paėmiau strėlę, įsistačius ją įtempiau lanką ir nusitaikiusi iššoviau. Strėlė įsmigo tiesiai į taikinio vidurį. Atsisukau į Atėnę, o ši išpūtusi akis žvelgė į mane.