VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XLV

Adrianas gulėjo negyvas. Jis visiškai nekvėpavo. Nors jis ir taip visada būdavo šaltas, tačiau šįkart buvo ledinis. Lūpos pamėlusios, o veidas išbalęs, taip išryškindamas dar labiau mėlynes.

Jutau kaip kūną sukausto baimė ir šaltis. Ilgai net negalvodama užsimerkiau ir giliai įkvėpiau, taip bandydama nusiraminti ir sukaupti visas turėtas jėgas į rankas. Iš pradžių galėjau girdėti kitų esančių čia kalinių riksmus, dejones. Jie norėjo būti išleisti. Galėjau net girdėti Fauno dejones. Nežinojau, ką tokio tiksliai padariau, tačiau jį tai labai paveikė, nes jis vis dar tebesiraitė iš skausmo. Pajutusi sukauptas jėgas rankose, nukreipiau jas į Adrianą. Jokių emocijų nejutau, tačiau galėjau justi žaizdas visame kūne.

Staiga pajutusi pykinimą, atsitraukiau nuo Adriano ir viską išvėmiau lauk. Tai buvo kraujo ir jo krešulių mišinys.

- Aminata, - prie manęs priėjo Julianas ir palietė mane už peties. Akyse susikaupė ašaros, nes beprotiškai skaudėjo visą kūną. Staiga vėl pajutus ateinant antrai pykinimo bangai, neilgai trukus vėl išvėmiau tokį patį kraujo ir jo krešulių mišinį.

- Adrianas... - išgirdusi Devono balso atsisukau į jį ir išvydau šalia pritupusį prie Adriano. - Jis negy... - jam nespėjus baigti sakinio, jo brolis staiga pramerkė akis ir giliai įkvėpė. Devonas iš palengvėjimo atsidusęs tuoj pat apkabino brolį. - Kvaily, buvai miręs.

- Nesuprantu. Kaip aš gyvas? - Adriano akys lakstė tai į mane, tai į savo brolį.

- Turėsi vėliau padėkoti Aminatai. Nagi, eime, kol Katerina negrįžo, - Devonas ėmė kelti Adrianą. Šis vis dar buvo apimtas šoko ir su didžiulia nuostaba pažvelgė į mane. Aš tuo tarpu maniau, kad prarasiu sąmonę, nes man buvo taip bloga ir silpna.

- Aminata, eime, - Julianas bandė mane pakelti.

Iš paskutinių jėgų sugrįžau į save ir atsikėliau. Su Julianu ėjome atsirėmę vienas į kitą, nes šiuo momentu abiem reikėjo, jog mus kas nors palaikytų. Einant link išėjimo, išgirdau kaip dauguma čia esančių kalinių prašosi būti taip pat išleisti. Sustojau. Julianas nesupratusiu žvilgsniu pažvelgė į mane. Ištraukusi turėtą raktų ryšulėlį, pamečiau jį į netoli esančią kamerą. Individas joje nustebusiu žvilgsniu nužvelgė mane ir iškart pripuolė prie raktų.

- Tu juk žinai, kad visi jie yra mirę, - atsisukusi atgal išvydau Adrianą su Devonu atsisukusius į mane. Šiuos žodžius pasakė Adrianas.

- Žinau.

*****

Galiausiai mums pavyko išsinešdinti iš kalėjimo. Šiaip ne taip užlipome keliais laiptais, kai staiga Adrianas liepė eiti Devonui pro vienas iš čia esančių durų.

- Tai yra išėjimas į mišką.

- Ar tu tikras? - priėjom kartu su Julianu prie brolių.

Adrianas linktelėjo. Jie galiausiai nieko nelaukdami įėjo pro tas duris, taip patekdami į silpnai apšviestą koridorių. Nuėjus nemažą atstumą šiuo koridoriu, kuris labiau priminė tunelį, išgirdome už savęs balsus ir šūkavimus. Tai buvo ne tik medžiotojų, bet ir kalinių balsai.

- Greičiau, - priekyje ėjęs Devonas paragino mus. Julianas ėmė greitai judintis, kartu skubindamas ir mane. Tačiau man buvo silpna ir su kiekvienu žingsniu man vis darėsi sunkiau kvėpuoti.

Nežinau, iš kur Adrianas žinojo apie šį koridorių, bet man ir nerūpėjo. Norėjau kuo greičiau iš čia išeiti.

Galiausiai išvydome vienas duris, kurios buvo šiek tiek pravertos ir pro jas sklido šviesa. Jas priėjus ir Devonui jas atidarius, iš pradžių mus apakino lauko šviesa, o po to akims apsipratus išvydome mišką. Įėjus į jo tankmę, Adrianas neilgai trukus sustabdė mus: