VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXI

Katerinai parodžius man ir Adrianui mūsų kambarį, ji paliko mus vienus, nes jau buvo vėlus vakaras. Julianas su Devonu buvo nuvesti į tolimesnius kambarius, bet tikėjausi, kad jie nebus paguldyti pernelyg toli nuo mūsų.

Stovėjau kaip įbesta šalia durų ir stebėjau, kaip Adrianas nusivelka fraką. Po to ėmė vaikštynėti po kambarį ir žvalgytis, kaskart vis pakeldamas kokį daiktą.

- Ar taip ir stovėsi prie tų durų? - Adrianui pakėlus ant spintelės pastatytą angelo skulptūrą, šis sumurmėjo. Pavartęs statulėlę padėjo ir atsisuko į mane. Žengtelėjau pora žingsnių. Adrianas vis dar neatitraukė žvilgsnio.

- Katerina nori, jog rytoj eitume su ja medžioti feniksų. Aš sutikau, - nežinojau, kur padėti savo rankas, todėl susidėjau už nugaros. Būti viename kambaryje su juo buvo nejauku.

- Puiku. Viskas klostosi taip, kaip tikėjausi, - Adrianas nusisukęs priėjo prie lango ir žvilgtelėjo pro jį.

- Ji buvo su manimi labai maloni.

- Taip ir turėjo būti. Katerina dievino kitus medžiojančius De Vilus.

- Iš kur tu tiek daug žinai apie ją? - Adrianas atitraukęs žvilgsnį nuo lango, įtartinai nužvelgė mane.

- Nes kartą buvau ją sutikęs. Neprisimenu dienos kada atvykau į šį miestelį, bet puikiai prisimenu, jog buvo šilta ir buvo šie metai. Todėl turime pasiskubinti ir sugrįžti į dabartį, nes nenoriu sutikti savęs iš praeities, - Adrianas vėl nusisukęs pažvelgė pro langą.

- Aš radau jį. Tavo sparną.

- Žinau.

- Iš kur? - žengtelėjau pora žingsnių arčiau lovos ant kurios buvo padėta pižama. Žinojau, kad Katerinos paliepimu ji man buvo palikta. Brukštelėjau per baltą suknelę ir iškart pajaučiau švelnią medžiagą. Pakėliau vėl akis į Adrianą. Šis atsirėmęs į langą stebėjo mane.

- Mačiau, kai jūs ėjot į nupjautų sparnų kambarį.

- Ar tu landžiojai po dvarą? - negalėjau patikėti. Jis tikrai vietoje nestovėjo.

- Šiek tiek. Norėjau rasti sparną, bet pasirodo durys buvo užrakintos, o laužti nesinori, nes mums dar reikia fenikso plunksnos ir drakono ašaros, todėl privalome vykti su ja į medžioklę.

- Raktas ilgas, rudos spalvos, išraižytas šakelėmis ir jo kraštai nusėti juodais dažais, - žinojau, kad rakto išvaizdos įsiminimas pravers.

- Kraštai nusėti juodais dažais, - vaikinas pakartojo, - gerai, įsiminiau. Aš gausiu raktą ir pats paimsiu sparną. O rytoj… - Adrianas atsitraukė nuo lango ir ėmė artėti link manęs. - Gausime fenikso plunksną, - diaras priartėjęs prisėdo ant lovos ir pažvelgė į padėtą pižamą. Brukštelėjo per neriniuotą suknelės vietą. Jo juodi pirštai kontrastingai atsispindėjo nuo baltos medžiagos.

Vis nenuleisdama akių nuo vaikino, prisėdau kitame lovos krašte.

- Nesivilksi? - Adrianas suėmęs pižamą kilstelėjo ją nuo lovos.

- Vilksiuos, - jau nuo pat pirmų minučių, kai užsivilkau šią pustą suknelę, svajojau apsivilkti ką nors daug patogesnį. Staiga Adriano veidą nušvietė klastinga šypsenėlė. Nesupratusi nužvelgiau jį.

- Juk žinai, kad mums teks miegoti vienoje lovoje, - mano akys išsiplėtė. Nužvelgiau lovą. Ji buvo didžiulė. Atrodo nutuokiau, kad teks miegoti vienoje lovoje, bet nenorėjau sau šios minties prisileisti.

- Kodėl tu iš tiesų sugalvojai tą nesąmonę su vyru ir žmona?

- Juk sakiau kodėl, - Adrianas buvo nuleidęs akis, bet jo veide vis dar šmėžavo klastinga šypsenėlė.

- Sakei, bet aš noriu sužinoti tikrą priežastį. Nemanau, kad tai buvo tikroji, - jo šypsenėlė mane nervino.

- Kas tave verčia manyti, jog yra kita priežastis? - jo balsas skambėjo džiaugsmingai.

- Nežinau, gal tai, kad miške tu man aiškiai išrėži, jog palikčiau Devoną ramybėje, o po to pasakai Katerinai, jog mes vyras ir žmona, - vėl atsisukau į jį ir šįkart sutikau jo pilkas akis. Jos spindėjo, lūpose vis dar tebežaidė ta pati šypsenėlė. Vaikinas atrodė linksmai nusiteikęs.

- Tai tau trukdo.

- Ką turi omenyje?

- Tave tai nuvylė, - Adrianas kalbėjo nesuprantamai ir lyg teigdamas, o ne klausdamas. - Devono širdis jau užimta, o į tave žiūri vien dėlto, jog jam primeni mylimąją. Žinai kuo ji buvo vardu? - nieko jam į tai neatsakiau, bet jis ir nesitikėjo iš manęs atsakymo. - Marina, - Adrianas iš pradžių nusiėmė liemenę, o po to ėmė atseginėti marškinių rankovių sagas. - Jei netiki manimi, pati paklausk jo, - jis vis žiūrėjo į mane ir šypsojosi. - Vietoj tavęs pamiršiau jį. O ir taip, ko tu tikėjaisi? Tu medžiotoja ir dar De Vil. Jei tavo šeima ir likusieji medžiotojai sužinotų, kad padedi man, jie tave nuteistų mirties bausmei. O jei dar sužinotų, kad įsižiūrėjai diarą, kuris savo sielą susitepė jau tiek daug kartų, jog jau vaikšto ant ribos tarp diaro ir virtimo seru. Mes kartu ant jos vaikštom, - jis vis dar šypsojosi, o mano veidas buvo akmenininis. Negalėjau patikėti, jog iš tiesų su juo turėjau šį pokalbį. - Tavo ir jo meilė pasmerkta. Kiekvienas jūsų gimęs vaikas būtų sunaikintas ir labiausiai būtum nubausta tu. Devonas pabėgtų, nes jam padėčiau, o tu būtum pasmerkta dėl neleistinų santykių su diaru.

Mane visą apėmė pyktis ir Adrianas tai juto. Jis taip lengvai šnekėjo, taip bandė mane nuteikti. Nežinojau, kaip jam tinkamai atsakyti. Bandydama neigti, tik dar labiau įtikinčiau jį, o pykdama parodysiu, jog mane tai paveikė. Todėl suradusi visą turimą kantrybę, nurimau ir įsijungiau į jo žaidimą:

- Ar tu pavydi savo broliui, kad jį pastebėjau? - nusišypsojau. Adriano veide šmestelėjo pyktis, bet greitai vėl buvo užgožtas šypsenėle. Šį kartą ji nebuvo tokia smagi kaip prieš tai. Jis prunkštelėjo, tačiau tylėjo.

- O tu gudri. Bandai ir vėl išmušti mane iš vėžių, - Adrianas atsistojo ir nusisukęs ėmė sagstytis marškinius. Neilgai trukus jis juos nusivilko ir išvydau jo nugarą. Mano akys išsiplėtė. Ji buvo visa nusėta randais, kurie priminė botagų kirčius, tačiau diduma jų dalis buvo uždengta tatuiruotėmis. Labiausiai mano dėmėsį atkreipė nugaros viršuje esantis nedidelis išskleistas sparnas. Adrianas atsisuko ir jo krūtinė ir rankos buvo lygiai taip pat nusėtos įvairiomis tatuiruotėmis. Tačiau vis tiek galėjau per tatuiruočių gausumą įžvelgti rėžius, kurie prasidėjo nuo kaklo ir tesėsi per raktikaulį iki pat peties. Tai buvo labai gilūs rėžiai.

Išvydusi, jog Adrianas žiūri į mane, susigėdau ir nusisukau.

- Tau nereikės padėti atsilaisvinti korsetą? - vaikino balsas skambėjo džiugiai. Pasiėmusi pižamą atsistojau ir atsisukusi žiūrėjau vien tik į Adriano veidą.

- Nereikės, aš pati, - ir pasisukau eiti link durų.

- Kur tu?

- Einu persirengti į kokią vonią.

- Nagi, nereikia vaidinti tokia nepasiekiama. Juk vis dėlto mes vyras ir žmona, - išplėtusi akis atsisukau į diarą, o šis šypsojosi. Ta šypsenelė jau baigė mane supykdyti. Buvau tokia šokiruota, jog net nesumojau, ką atsakyti. Todėl vėl nusisukau ir pasukau durų link. Palietusi rankeną akimirkai stabtelėjau.

- Beje, jei ji klaus, vedybų priežastis meilė, - šiuos žodžius pasakiau su pašiepimu.

- Geriau ir būti negali, - paskutinis dalykas, kurį girdėjau prieš uždarant duris, buvo vaikino juokas.

Buvau susierzinusi, tačiau vos užmerkiau akis, prieš save mačiau Adriano tatuiruotes ir randus. Jis buvo gyvas meno kūrinys.