VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

I

Žmonės nuo seno kurdavo istorijas apie miškuose besislepiančias būtybes. To ko nesuprasdavo, paversdavo nakties siaubūnų apsireiškimu. Tikėdavo, kad ežerų, upių dugnuose plaukiodavo undinės ir sirenos, miškuose žmonėms rasti kelią atgal į namus padėdavo fėjos, o klaidindavo nimfos, kurios tokiu būdu versdavo vyrus jas įsimylėti. Per pilnatį net drąsiausieji neidavo į mišką, nes tvirtai tikėjo, kad gali sutikti vilkolakius ir būti jų užpultais.

Kalnus laikė šventa vieta, nes buvo kuriami pasakojimai, jog juose valdo ir slepia savo turtą drakonai. Blogi sapnai buvo inkubusų, demonų, kurie gali pasiversti žmonėmis, pasireiškimas. Pasak pasakojimų, šie demonai įlįsdami į žmonių sapnus juose darydavo ką nori ir net žudydavo sapnų savininkus.

Nuostabaus grožio merginas įtarinėdavo raganavimu ir už tai dažnai būdavo deginamos ant laužo. O gimęs vaikas su negalia buvo laikomas pusiau demonu, nes manyta, jog moteris turėjo santykių su inkubusu ir dėlto vaikas gimdavo ne toks, kaip visi normalūs žmonės. Tokio vaiko susilaukusi moteris būdavo smerkiama ir atstumta visų gyventojų.

Žmonės vis dažniau ėmė visus įvykius aiškinti kaip antgamtinių būtybių darbus. Pavyzdžiui, skenduoliai - undinių arba sirenų pasekmės, žmonės, kurie per pilnatį keistai elgdavosi būdavo formų keitikai. Potvyniai ar atoslūgiai - tai vandens dievų darbas, kuriems ypač žmonės lenkdavosi ir mesdavo į jūras, ežerus ir upes visokias dovanas, kad tik patenkintų dievus. Nederlingi metai - demonų apsilankymas žemėje, o nepaaiškinamai išgyję žmonės ar stebuklingi įvykiai - angelų nužengusių iš dangaus pasireiškimas.

Iš tiesų, žmonės net nenutuokė, kad šie sutvėrimai neatkeliaudavo iš dangaus ar požemių, bet gyveno šalia kiekvieno iš mūsų. Jog jie taip pat atlikdavo visus buities darbus, turėjo šeimas, namus ir jausmus. Būtybės taip prisitaikė prie mūsų, jog mes net nepastebėjome jų ir tegalėjome kurti išgalvotas ir nelabai atitinkančias tikrovės istorijas. Pusė sugalvotų žmogaus sutvėrimų buvo išnykę arba neegzistavo ir net nenutuokėme, kad būtybės yra daug baisesnės nei galėjome įsivaizduoti.

Bet buvo žmonių, kurie žinojo, jog būtybės ilgai nesitaikstys su mumis ir laukė jų didžiojo puolimo. Kai jis prasidėjo, šie žmonės jau vadino save medžiotojais, turėjo sukurę savo mokyklas, įtvirtinę sąjungas su keliomis raganų šeimomis ir mainais už taiką jos suteikė jiems gebėjimų, kurie praversdavo kovose.

Galiausiai susikūrė kelios kilmingos šeimos, kurių vaikai iš kartos į kartą buvo leidžiami į mokyklas ir turėdavo tapti medžiotojais. Tad būtent dėlto dabar aš stoviu prie Šventojo Emiljano Alaro akademijos vartų ir turiu žengti žingsnį po kurio mano gyvenimas pasikeis.

- Nestovėk, Aminta, praeik. Tavęs jau seniai laukiame, - mane čia atvežusi moteris priėjo prie vartų ir nusišypsojusi pravėrė juos.

Nedrąsiai žengiau pro vartus ir patekau į priekinį akademijos kiemelį. Visą pastato teritoriją juosė aukšta tvora, o palei tvorą žydėjo didžiuliai erškėtrožių krūmai nuo kurių sklido malonus kvapas. Link akademijos vedė plytelėmis grįstas takelis, taip pat buvo du šalutiniai takeliai iš dešinės ir kairės pusių, kurie ėjo link didžiulių fontanų. Nuo fontanuose trykštančio vandens ėjo gaiva, o papūtęs šiaurinis vėjas priminė apie artėjantį rudenį.

Man tik priėjus akademiją, pastebėjau jos dydį ir grožį. Ji buvo senovinė, gotikinio stiliaus ir penkių aukštų. Viduryje aukščiausiojo bokšto buvo laikrodis, o pats pastatas buvo apaugęs vijokliais.

- Yra kelios pagrindinės taisyklės, kurias turi sužinoti tik iškart patekus į akademiją. Pirmoji, tai negalima išeiti iš akademijos ribų be leidimo, - moteris pravėrė didžiules medines pastato duris ir leido man pirmai įeiti.

Patekau į didžiulę patalpą su didžiuliu kabančiu sietynu vidury jos. Iškart priešais mane buvo platūs laiptai ir palipėjus jais, jie įsikerojo į dvi atšakas, kuriomis galėjai pakilti į kitą aukštą. Virš tų pagrindinių laiptų buvo milžiniškas langas, kurio forma panašėjo į gėlės. Jis suteikė šiai patalpai jaukumo ir šviesos.

Tiek iš dešinės, tiek iš kairės pusės buvo arkos pro kurias galėjai patekti į kitas patalpas.

- Šie laiptai veda į kabinetus, o pro ten galima patekti į valgyklą, treniruočių sales, - moteris mostelėjo ranką kairės pusės link, bet mes pasukome į dešinę ir praėjusios pro didžiulę arką patekome į šiek tiek mažesnę patalpą. - Štai ten viršuje yra biblioteka. Ji veikia visada, tad tenais galima eiti kada tik panorėjus, - ji parodė į šiame kambaryje vienintelius esančius laiptus.

Mes ėjome toliau ir galiausiai po daugelį posūkių, koridorių ir didžiulių patalpų, priėjome poilsio zoną. Šioje patalpoje buvo didžiulis užgesęs židinys, keturios sofos sustatytos aplink stačiakampio formos stalą. Vienoje kambario sienos pusėje buvo trys didžiuliai aukšti langai pro kuriuos matėsi akademijos kiemas.

Mes perėjome visą kambarį ir priėjome prie durų, kurias pravėrus iškart pamačiau du laiptus.

- Lipsime šitais laiptais, - moteris pasuko link dešinėje pusėje esančių laiptų. - Kiti laiptai veda į vaikinų kambarius. Pirmakursiai gyvena antrame aukšte, antrakusiai - tečiame, trečiakursiai - ketvirtame, o ketvirtakursiai penktame, pačiame paskutiniame aukšte. - Mums palipėjus laiptais, pamačiau koridorius į kuriuos mes ir pasukome. Moteris sustojo ir atsisuko į mane. - Antroji taisyklė yra ta, kad reikia gerbti visas rūšis, o trečioji, - ji iškėlė ranką su joje esančiais raktais ant kurių buvo dailiai išraižytas skaičius 28. - Negalima turėtų jokių rimtų santykių su kitos rūšies atstovu, - ji žiūrėjo kelias sekundes į mane įtariu žvilgsniu, bet po to staiga nusišypsojo ir įteikė man raktus. - Tavo kambario numeris 28. Įsikurk ir jauskis kaip namie, - ir ji staiga apsisukusi nulipo laiptais. Jai dingus man įš akiračio apsisukau ir patraukiau koridoriumi, taip ieškodama reikiamo numerio.

Susiradusi reikiamą kambarį sustojau prie tamsiai rudų durų ir giliai įkvėpiau. Svarbiausia - neprisidirbti. Stipriau suspaudžiau savo krepšio rankeną ir atrakinusi duris plačiai pravėriau jas.

Net nežinau ko tikėjausi, ar labai draugiškos kambariokės ar kokios nors nedraugiškos, kuri tik mane pamačiusi nuspręstų, kad jau tapau jos priešė. O dabar? Nieko, tuščia.

Įėjau į kambarį ir uždariusi duris pradėjau žvalgytis po jį: jame buvo trys lovos ir šalia jų nedideli staliukai. Staiga iš kažkokio kambario išėjo mergina su rankšluosčiu ant galvos. Žiūrėjau į ją, kai tuo tarpu jos akys tirinėjo mane.

- Aš Aminata,- ištiesiau jai savo ranką.

Ji savo rudomis akimis įtariai apžiūrėjo mano ranką ir paspaudusi ją blykstelėjo šypsena.

- Mariana Demar, - išpūčiau akis. - Taip, ta pati iš tos vienos seniausių raganų šeimos. O tu kas tokia? Esu įsitikinusi, kad tikrai ne heraja, - ji pamosikavusi pirštu nusiėmė nuo galvos rankšluostį ir pradėjo šukuoti ilgus rudus plaukus.

- Aš turėčiau būti medžiotoja.

- O! Puiku. Turėtų būti... - nespėjus baigti rudaplaukei sakinio, staiga pro duris įžengė juodaplaukė mergina su ryškiai žaliomis akimis. Buvo jau aišku, kad ši mergina - heraja.

Ji nužvelgė mus nuožmiu žvilgsniu ir jau maniau, kad nusisuks nuo mūsų ir apsimes, kad mūsų čia nėra, bet ji ištiesė ranką mano pusės link.

- Atėnė.

- Aminata, - paspaudžiau ranką jai taip pat.

- Malonu, - šyptelėjo su vos matoma švelnia šypsena. Nužvelgusi Mariana, priėjo prie šoninės lovos ir pasidėjo krepšį ant lovos. - Šita neužimta?

Atsisukau į Marianą, kuri degino skylę Atėnėje.

- Greičiausiai neužimta, - vis dar tebežiūrėjau į raganą, kai staiga ji atsisėdo ant lovos, sukryžiavo kojas ir metė į mane piktą žvilgsnį.

Nesupratusi to, kas ką tik įvyko, suvokiau, kad vis dar stoviu prie durų, tad patraukiau prie lovos, kuri buvo prie lango.

Atsisėdusi ant lovos pažvelgiau pro langą ir supratau, kad lengva nebus ir nuojauta man šnabždėjo, jog gero galiu nelaukti.