VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XLII

Buvo ankstus vėsus rytas, todėl gulėjau susisukusi į paklodę. Apsisukau ant kito šono, jog galėčiau žvilgtelti pro langą, tačiau už mano akių užkliuvo visai kas kitas. Adrianas miegojo kitoje lovos pusėje ir šįkart atsisukęs į mano pusę. Miegodamas jis atrodė ramus, nieko blogo nenorintis ir negalintis padaryti. Tikriausiai visi mes miegantys atrodėme kaip angelėliai, tačiau žinant Adrianą, jo ramumas atrodė neįtikimas.

Nežinau, kas tiksliai nutiko jo gyvenime, kad sugebėjo paversti jį tokiu, o gal jis tiesiog pats norėjo toks būti. Gal jam nėra jokios pateisinamos priežasties.

Nusisukau nuo jo. Iš po vakarykščio mūsų pokalbio nenorėjau būti arti Adriano. Diaras iš kažkur sužinojo apie mane tikrai daug ir jam iš tiesų būtų buvę geriau, jei drakonas būtų mane pribaigęs. Atsisukau vėl į Adrianą. Šis vis dar tebemiegojo ramiai.

Diaro akimis atrodžiau kaip didžiulė grėsmė, kurią reikia panaikinti. Grįžusi iš šios kelionės galėjau perduoti visas turimas žinias medžiotojų tarybai. Jei jis yra ieškomas, tai jiems bet kokia informacija apie jį būtų naudinga. Pasiėmęs mane į kelionę Adrianas rizikavo viskuo: tiek savo, tiek savo brolio laisve. Nors tikrai net neturėjo tokios minties jų išduoti, tačiau diaras negalėjo būti tuo užtikrintas. Mano pradingimas vaikinui išties išeitų į naudą.

                                  *****

Nusipraususi ir apsivilkusi suknelę, ėmiau ieškoti vaikinų. Ryte vėl buvau užmigusi ir kai prabudau, neberadau Adriano šalia. Turėjome visi kartu pranešti Katerinai, jog išvykstame. Nors ir teks vėl sugrįžti į senas gyvenimo vėžes, tačiau nekantravau, nes pasiilgau savo aplinkos. Kad ir kaip ten nepritapau, tačiau vis dėlto tai buvo mano namai.

Šiandien jau buvo penkta diena, kai esam čia, o tai reiškia, kad dabartyje praėjo jau dešimt savaičių. Tėvai ir akademija turėjo eiti iš proto ir tikriausiai jau manė, kad esu nebegyva. Man sugrįžus jie bus apstulbę ir bandys ištardyti mane. Tačiau nepaisant to vis tiek norėjau grįžti, nes nebegalėjau daugiau apsimetinėti, o labiausiai nebenorėjau būti Adriano ,,žmona".

Vakarykštis jo bučinys drakono buveinėje sutrikdė mane. Tai buvo netikėta ir nejauku. Nesuprantu, kodėl jam būtina buvo mane pabučiuoti, bet ir nenorėjau to sužinoti. Norėjau kuo greičiau grįžti namo ir daugiau niekada gyvenime nebesileisti į jokią kelionę su Adrianu. Ypač iš po to, kai ėmiau įtarti, jog jam galiu būti trukdis, kuriuo reikia atsikratyti.

- Kodėl tu su ja iš tiesų? - išgirdusi Katerinos balsą už vienų durų, kurios buvo truputį praviros, sustojau.

- Tikriausiai dėlto, kad myliu, - žvilgtelėjau truputuką pro tarpelį ir išvydau stovintį Adrianą su taure ir šalia jo Kateriną. Ši stovėjo nugara į mane, tad negalėjau matyti jos veido.

- Tačiau ji tavęs nemyli. Juk žinai tai, - Katerinos balsas skambėjo linksmai. Jie kalbėjo apie mane.

- Ką turi omenyje? - Adrianas susiraukė.

- Nenoriu griauti jūsų santykių, tačiau mačiau kaip ji bučiuoja kai ką kitą, - Katerina kilstelėjusi ranką patraukė vieną užkritusią plaukų sruogą nuo Adriano veido. Mano širdis ėmė beprotiškai daužytis. Ji matės mus. Mane ir Devoną. Galėjo ir girdėti mus, galėjo pamatyti Devono tatuiruotes, kurios bylojo, jog jis diaras. Dabar turėtume visi būtų jau nebegyvi.

- Ką? - Adriano veidas persikreipė iš pykčio. Jis suprato. Jis žinojo, ką aš bučiavau. Katerina pasistiebusi šiek tiek pasilenkė prie Adriano ausies ir kažką jam sušnabždėjo. Adriano akys keistai patamsėjo, tačiau Katerinai atsitraukus, jos vėl grįžo į normalią spalvą.

Staiga Adrianas žvilgtelėjo pro duris ir aš greitai atsitraukiau nuo to tarpo, nors tikriausiai jis ir negalėjo manęs pamatyti. Nieko nelaukdama grįžau atgal į savo kambarį.

Katerina matė mane su Devonu, o tai reiškia, jog ji galėjo sužinoti, kad jis yra diaras. Tačiau jei ji būtų sužinojusi, tada tikrai mūsų gyvųjų tarpe jau seniai nebebūtų. Katerina net neklaustų kokiu tikslu pas ją atsiradome. Dabar ji buvo gan arti Adriano, o ta moteris tikrai taip gražiai nesielgtų su diaru.

O tai, kad Katerina išdavė apie mane ir Devoną Adrianui, buvo labai blogai. Diaras nemėgo manęs ir to net neslėpė, o labiausiai nenorėjo, kad mane su Devonu, kas nors sietų. Adriano veidas, kai Katerina jam pasakė apie bučinį, persikreipė iš pykčio. Tačiau man ramybės nedavė dar vienas dalykas: kokiu tikslu Katerina tai pasakė Adrianui. Tai nebuvo jos reikalas, tačiau ši vis tiek įsikišo.

Staiga kambaryje esančios durys prasidarė ir pro jas, mano nelaimei, įžengė Adrianas. Šis įėjęs kilstelėjo galvą ir išvydus mane, jo akys vėl patamsėjo.

- Katerina šiandien rengia pokylį. Sakiau, kad mes jau planuoja išvykti, tačiau ji maldavo pasilikti bent pokyliui. Sutikau, nes man vis tiek reikės dar nugvelbti sparną, - Adriano balsas, mano nuostabai, skambėjo ramiai. Susiraukau.

- Man nepatinka tai, jog ji mums pasiūlė pasilikti. Kažkas čia ne to, - atsižvelgiant į tai, kad ji galėjo sužinoti, jog Devonas yra diaras, šis pasiūlymas pasilikti neskambėjo kaip geras ketinimas.

- Kodėl tau nepatinka? - Adriano atrodė nuoširdžiai susidomėjęs.

- Tiesiog nepatinka. Bijau, kad ji gali mus išaiškinti. Tiksliau jus.

- Neišaiškins, - Adrianas brukštelėjo per plaukus ir nuėjęs prie spintelės pasiknaisojo joje ir rastą daiktą įsidėjo į kišenę. - Eime, pavalgysime pusryčių, - Adrianas priėjo prie durų ir jas atvėręs pažvelgė į mane.

Nedrąsiai žengtelėjau link jų, kai staiga Adrianas čiupo mane už rankos ir prisitraukė šalia.

- Jei jau esam vyras ir žmona tai nesibučiuok su kitais, nes tada tikrai mus išaiškins, - Adriano akys lakstė mano veidu. Dėl tokio netikėto jo poelgio sutrikau ir išsigandau. - Tu pražudysi mano brolį. Negi nesupranti, kad negalima? - Adriano akys patamsėjo dar labiau.

- Žinoma, kad suprantu. Kuo tu mane laikai. Manai norėčiau, kad jam kažkas nutiktų?

- Kas čia žino, ko tu nori, mergaite. Ko tu išvis sieki, - jis buvo pakankamai arti manęs, kad sugebėčiau pajusti šaltį sklindantį nuo jo. Supykusi ištraukiau ranką iš jo gniaužtų.

- Nepadaryčiau nieko, kad pražudyčiau Devoną, -  žengtelėjau arčiau Adriano ir kilstelėjau galvą, jog galėčiau geriau į jį pažiūrėti. - Kadangi taip jau gerai žinai įstatymus tai pats jų irgi nepažeidinėk. Daugiau gyvenime manęs nedrįsk liesti ir bučiuoti, - Adriano veidas buvo neįskaitomas. Jis tiesiog ramiu veidu stebėjo mane. Atsitraukusi nuo jo išėjau iš kambario.

Dar tik diena. Beliko iškęsti vieną dieną ir tada pagaliau būsiu laisva nuo Adriano.