VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXIV

- Man reikia, kad atidarytum tai, - visi stovėjome prie židinio. Daneiris ir Julianas nesuprasdami, ką čia reikia atidaryti, tiesiog spoksojo į židinį. Devonas tuo tarpu stovėjo prie lango ir pro į kažką spoksojo, o Adriano visas dėmėsys buvo sutelktas į mane.

- Kaip man tai atidaryti?

- Nežinau. Tu De Vil. Tu turėtum tai žinoti.

- Iš kur žinai, kad tai ko ieškai, yra čia?

- Tiesiog žinau.

Pažvelgiau vėl į židinį ir į virš jo iš aukso gijų išraitytą mūsų šeimos simbolį. Prieš iškeliaudamas į šį dvarą, senelis teigė, jog jis tikrai ras to, ko ieško, nes jis privalo žinoti kur tai yra. Tai reiškia, jog De Vilui paslėpus ką nors, kitas De Vilas visada giliai viduje žinos kur tai yra paslėpta, nes visi De Vilai yra to pačio kraujo ir sudaro vieną bendrą visumą.

Pažvelgiau dar kartą į vilko simbolį ir staiga man toptelėjo. Jog patektum čia reikia De Vilu kraujo, todėl galbūt kraujo reikia ir net tada kai norisi ką nors surasti.

Ištiesusi ranką vilko simbolio link, pridėjau pirštą prie vienos iš ausies. Vos pradėjusi pirštu vedžioti simbolio formą, pajutau kaip į pirštą įsminga aštrūs iškilimai ir vis vedant toliau iš jo ima tekėti kraujas. Apvedusi visą vilko formą krauju, atsitraukiau. Staiga židinio šonuose esančios knygų lentynos ir visos likusios knygų lentynos, esančios kambaryje, apsisuko ir kitoje jų pusėje išvydome stiklines dėžes. Prie židinio iš viso buvo trys dėžės. Žengtelėjau atgal ir pamačiau, jog vienoje iš jų buvo du nupjauti balti dideli sparnai, antroje tik vienas baltas sparnas, o trečia buvo tuščia.

- Ar tai... - Julianui pristigo žodžių.

Buvau girdėjusi, jog De Vilai mėgsta kaip trofėjų pasilikti sparnus, tačiau nemaniau, kad tai tiesa. Visi buvome sukrėsti, tačiau tik vienas Adrianas neatrodė nustebęs radiniu. Priešingai, šis susiraukė.

- Čia nėra tų, kurių ieškau, - Adrianas piktai nužvelgė visus stikliniuose dėžėse esančius sparnus. - Ar yra dar tokių kambarių?

- Kam tau reikia tų sparnų? - apžvelgiau ir aš visus sparnus. Kelios stiklinės dėžės buvo tuščios, kitose buvo didžiuliai balti arba pilki sparnai. Taip pat čia nestigo ir diarų sparnų. Vienose buvo po viena arba du sparnus ir vieni buvo tokio pat dydžio kaip Devono, o kiti šiek tiek mažesni. Netgi dviejose dėžėse buvo neaiškios kilmės sparnai: vienas sparnas buvo sudarytas iš raudonai oranžinių plunksnų, o kitas buvo nusėtas rausvai baltais žvynais.

Apžvelgusi visus sparnus, atsisukau į Adrianą, o šis tuoj pat nusisuko. Ilgai tylėjo ir jau ėmiau manyti, kad taip ir neprabils, tačiau mano nuostabai jis ramiai atsakė:

- Man reikia vieno sparno. Jis vienas iš didesnių sparnų ir yra pilkos spalvos. Aš jį pats nupjoviau nuo vieno puoliusio angelo, tačiau šis sparnas pradingo ir žinau, jog vienas iš De Vilu jį paėmė, - Adrianas atsisuko į mane. Jo veidas buvo neįskaitomas.

- Ir vis tiek neatsakei, kam tau jo reikia.

- Tai ne tavo reikalas.

Pažvelgiau į Devoną, kuris nustojęs apžiūrinėti nupjautus sparnus, atsisuko į mane ir nežymiai papurtė galvą. Žinau, kad jam pasakiau, jog padėsiu jo broliui, tačiau tokiu atveju buvau nusipelnusi žinoti viską.

- Tada pats ir susirask ko ieškai, - dabar visi vaikinai, įskaitant ir Adrianą, nustebę pažvelgė į mane. - Bet išduosiu vieną paslaptį. Tu nieko čia nerasi. Galėsi nugriauti visą dvarą iki pamatų ir nieko iš to nepeši, nes tai De Vilu dvaras ir tik jie gali atskleisti savo paslaptis, - įsiutusi sukryžminau rankas ir žengtelėjau žingsnį arčiau Adriano. - Tačiau abu žinome, kad be manęs, tu nieko nerasi.