VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXX

- Tai jūs susituokę? - Katerina perklausė. Norėjau perklausti ir aš.

- Taip, o čia mano broliai, - Adrianas akimirkai nutilo. Tikriausiai norėjo sugalvoti vardus, - Sebastianas ir… - Adrianas pirmiausia parodė į Devoną ir šis nieko nelaukęs nusilenkė Katerinai. - Ir Julianas, - stichis pasekė diaro pavyzdžiu.

- Malonu labai su jumis susipažinti. Esu laiminga atradusi prarastą giminaitę, - Katerina atsisukusi į mane apdovanojo plačia šypsena. - Taip ir maniau, kad sukviesti visus De Vilus į šį dvarą buvo gera mintis.

- Man taip pat labai džiugu, - atsakiau jai ir nusišypsojau, tačiau jaučiausi labai nesmagiai dėl Adriano rankos. Šonas dilgčiojo ir atrodė, jog kraujas toje vietoje sustings nuo šaltos diaro rankos.

- Trumpam atsiprašysiu, - Katerina išvydusi kažką už mūsų sutriko, - Tuoj grįšiu, - vėl nusišypsojus nuėjo.

Vos Katerinai nuėjus, atsisukau į Adrianą, o šis pasirodo jau seniai žvelgė į mane šalčiu spinduliuojančiomis akimis.

- Ką čia sumąstei? - mano balsas skambėjo pikčiau nei tikėjausi.

- Mačiau kaip ji tave priėmė, todėl man reikia būti arčiau tavęs ir jos. Jei norime greičiau rasti sparną ir iš čia išvykti, turime likti dvare ir bendradarbiauti kartu, - Adrianas pagaliau patraukė ranką nuo manęs.

Nepatiko man ši jaunavedžių rolė, bet nieko dabar nebegalėjau padaryti. Pasisukau į Devoną, o šis įtariu žvilgsniu nužvelgė Adrianą. Jis tai pajuto, tačiau neišdrįso pažvelgti broliui į akis.

                               *****

Katerina neužilgo vėl mus susirado ir pranešė, jog nori mane supažindinti su kitais De Vilais. Atsiskyrusi nuo vaikinų, leidau Katerinai mane vesti ir supažindinti su žmonėmis apie kuriuos girdėjau tik iš knygų. Jie visi buvo pasipuošę, nuo jų dvelkė prabanga ir turtais.

- Kodėl tekėjai už jo?  - mums stovint prie vaišių stalo, moteris paklausė. Ji su manimi elgėsi taip maloniai ir tai mane labai stebino. Prisimenu, kaip mums nuo mažų dienų visai kitaip apie ją buvo pasakojama. Buvo minimas tiks jos apsukrumas ir žiaurumas.

- Dėl tam tikrų priežasčių, - šiek tiek suabejojau prieš atsakydama.

- Kokių? - pažvelgiau į ją. Nežinojau, ką jai atsakyti. Tokiam melui nebuvau pasiruošusi. Galva buvo tuščia ir būčiau užtrukusi, kol būčiau sumąsčiusi kokia istorija, todėl per daug negalvodama leptelėjau:

- Įsimylėjau, - nesugebėjau suvaidinti iš tiesų įsimylėjusios merginos, todėl mano žodžiai išsprūdo labai atmestinai ir suvaidintai. Atsisukau staiga į Kateriną, tačiau ši, regis, mano atmestinumo nepastebėjo. Ji tik prisimerkusi suktai nusišypsojo.

- Tau pasisekė, nes jis labai išvaizdus vyras, - nusijuokusi permečiau minę bandydama surasti vaikinus. - Abducet praedam… - Katerinai tyliai sušnabždėjus medžiojančių De Vilu devizą, nieko nelaukus atsakiau jai:

- …qui accurrit prior, - Katerina nustebo ir nusijuokė, - Grobį nusisneš tas… - pradėjau.

-…kuris pirmiau atbėgs, - Katerina purtydama galvą ir plačiai šypsodamasi užbaigė, - Tu irgi medžiotoja.

- Kodėl esi tokia šokiruota?

- Nes retai kada pasikeitus moters pavardei, ši išmokys savo vaikus medžioti tuos siaubūnus, - Katerina buvo aiškiai susižavėjusi.

- Mama mane išmokė pagrindus. Po to medžiodama pati išmokau viską, - melavau ir netgi labai. Šarlotės Evans niekas nemokė medžioti. Ji buvo paprastas žmogus, kuris nieko nenutuokė apie būtybes supančias ją.