VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXVIII

Nuėjusi pakankamai toli nuo sutiktų Devono ir Adriano iš 1840 metų, vis atsigręždavau atgal, jog įstikinčiau, kad jie manęs neseka. Jie buvo šokiruoti, kai ištariau jų vardus. Praeities Devonas atrodė, jog norėjo net sekti paskui mane, kad tik sužinotų iš kur žinau jų vardus. O įdomiausia tai, kad jie abu buvo dviese. Net po beveik dviejų šimtų metų, broliai išliko drauge. Nepaliko vienas kito. Jie žinojo, ką reiškia šeima. Tiek Adrianas, tiek Devonas vienas dėl kito atrodė padarytų bet ką.

Staiga už mano akių užkliuvo tamsūs kaip smala plaukai, o galiausiai išvydusi veidą net nudžiugau. Nuskubėjusi tuojaus pat prie vaikino norėjau pašaukti jį vardu, tačiau susilaikiau. Adrianas atsisuko ir iš jo reakcijos supratau, kad šįkart tai buvo tas Adrianas, kuris mane pažinojo.

- Sutikau tave iš šių metų. Mums reikia iš čia dingti.

                                   *****

Suradę Devoną, Julianą ir Kateriną, pasakėm, jog man pasidarė bloga, todėl išvykę iš miestelio grįžome atgal į dvarą. Pavakariniavus norėjosi man kuo greičiau sugrįžti į savo kambarį, tačiau Katerina panoro, jog pasiliktumėme padegustuoti jos vynų kolekcijos. Mano nuostabai Adrianas su didžiuliu džiaugsmu, kuris jam buvo nebūdingas, sutiko. Devonas tuo tarpu atsisakė pasilikti ir išėjo į savo kambarį, o Julianas sugrįžo vėl į miestą.

- Taigi, - Katerinai prisėdus ant vieno iš kambaryje esančių krėslų, ši sužiuro iš pradžių į mane, o paskui į Adrianą. - Kaip jūs susipažinot? - mes su Adrianu sėdėjome ant to pačio krėslo, tačiau tikrai nepakankamai arti, jog atrodytume kaip vyras ir žmona.

Atsisukau į Adrianą ir šis pajutęs žvilgsnį taip pat pasisuko į mane. Nusišypsojau, o diaras pajutęs kažką negero susiraukė.

- Mielasis, gal tu papasakosi, - kadangi pats sugalvojo šią nesąmonę su vyru ir žmona, tai tegul pats dabar ir kapstosi.

- Am… - Adrianas truputį pasimetė, - Su Šarlote susipažinau per savo brolius... Jie kartu mokėsi. Vos pamatęs ją iškart pamilau, - Adrianas šypsodamasis pažvelgė į mane ir pakėlęs ranką užkišo už ausies užsprūdusią plaukų sruogą. Sustingau. - Pasirodo ji pajuto tą patį man, tad ilgai laukti nereikėjo. Neužilgo susituokėme, - Adrianas prisitraukė arčiau manęs ir apglėbė ranka liemenį. Galėjau justi šaltį sklindantį nuo jo pirštų į mano kūną.

- Ne visiems taip pasiseka kaip jums, - Katerina pakilo nuo krėslo. - Tuoj atnešiu mums ko nors išgerti šia proga,- ir moteris, vis dar tebesišypsodama, išėjo iš kambario.

Vos tik jai išėjus, atsisukau į Adrianą. Šis šypsojosi.

- Neliesk daugiau manęs.

- O tu nežaisk su manim, - Adrianas pasilenkė arčiau manęs ir suspaudė stipriau liemenį. Pažvelgė į akis ir pasilenkė arčiau manęs. - Nes kiekvieną kartą vis tiek pralaimėsi.

- Štai ir aš, - Katerina į kambarį įėjo nešina vyno butelio, o Adrianas tuo tarpu šiek tiek atsitraukė nuo manęs, tačiau rankos nuo liemens nepatraukė.

- Aš negerai jaučiuosi, - nebenorėjau daugiau čia sėdėti, - Eisiu prigulti, - patraukiau Adriano ranką nuo liemens ir atsistojau.

- Gal iškviesti gydytoją? - Katerina susirūpino.

- Ne, nereikia. Aš tikriausiai tik pavargusi. Dėl manęs nesijaudinkit, - išspaudžiu dirbtiną šypseną.

- Bet jei kas sakyk, gerai.

- Žinoma, - atsisukau į Adrianą, tačiau šio žvilgsnis buvo neįskaitomas. Nieko nelaukusi apsisukau ir nuėjau nuo jo kuo toliau. Kartais šis diaras tiesiog buvo nepakeliamas.