VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XX

-Prašau, ne… Paleiskit… - jiems vedant mane prie aukojimo akmens maldavau, tačiau šie tik iš to saldžiai nusijuokė, o vienas net pabandė mane nuraminti sakydamas, jog nieko nejusiu.

Bandžiau ištrūkti kaip tik įmanydama, tačiau šie padarai buvo iš tiesų labai stiprūs. Netrukus pastebėjau aukojimo akmenį, kurį apšvietė deglai. Vilkolakiai paguldė mane ant didelio plokščio akmens ir vėl surišo rankas virš galvos prie į žemę įsmeigtos šakos.

Viena iš vilkolakių priėjo prie manęs ir nuplėšė marškinius ir kažkuo raudonu pažymėjo širdies vietą. Vėliau padavė peilį alfai. Šis išsišiepdamas priartėjo prie manęs. Baimė dėl tuoj įvyksiančio dalyko apėmė visą mano kūną. Pradėjau drebėti dėl susimaišiusios baimės ir šalčio.

- Prašau… Nedaryk to… - ašaros nemaldomai ritosi skruostu. Niekada nebuvau pagalvojusi, jog mirsiu būtent šitaip. Bijojau dvaro, tačiau reikėjo bijoti pačios kelionės. Vilkolakis visiškai negirdėjo, ką jam sakiau, todėl praradusi viltį užverčiau galvą į žvaigždėtą dangų. Laukdama smūgio į širdį užsimerkiau.

- Sujudėk dar kartą ir jam galas. Paliesi ją ir mes sudeginsime visą tavo gaują, - staiga pasigirdo labai pažįstamas balsas.

Atmerkusi akis pasukau galvą ir pro apsiverkusias akis iš pradžių pamačiau du didelius sparnus, o sumirksėjus kelis kartus išvydau ir patį Devoną. Gyvenime dar taip nesidžiaugiauja ką nors pamatydama, kaip apsidžiaugiau išvydusi Devoną. Šis buvo ne vienas. Diaras buvo įrėmęs peilį į jauno vilkolakio kaklą. Julianas ir Daneiris su pakeltu liepsnojančiu kumščiu stovėjo Devonui iš šonu.

Alfa susiraukęs ir iššiepdamas dantis atitraukė nuo manęs peilį. Jo akys liepsnojo iš pykčio.

- Paleiskit ją ir mes išeisim. Niekas neprivalo nukentėti, - Devono sparnai buvo išskleisti, akys šaltos, o veidą vagojo kelios juodos venos.

Vilkolakis pradėjo juoktis. Jutau kaip jis lėtai prideda nagą prie mano rankos taip, jog niekas nepastebėtų šio judesio.

- Ar žinojai, kad alfai užtenka padaryti vieną gilų rėžį savo aukai ir ši, jei bus pakankamai stipri, taps vilkolakiu? Arba mirs. Bet kuriuo atveju, likimas liaukia žiaurus. Ji tikiuosi stipri, nes geriau gyventi nei mirti, - jutau kaip alfos nagas įsiremia stipriau į ranką.

- O jeigu perėžčiau gerklę šiam jaunam vilkolakiui? Kaip tu į tai? - nei vienas iš vaikinų nepastebėjo, jog alfa laiko nagą prie mano rankos.

- Nagi, neiskuklink. Galime rizikuoti ir bandyti išsiaiškinti, ar šis vaikis yra man svarbus. Tačiau tiksliai žinau, jog ji tau svarbi, Devonai, - vilkolakis diaro vardą ištarė pasišlykštėdamas ir šiek tiek pasitraukė, jog juodaplaukis galėtų pamatyti jo nagą prie mano rankos. Visų vaikinų veidai persikreipė. - Ir nemanau, kad galėsi susitvarkyti su ja, kai ji bus vilkolakė. Moterys vilkolakės labai aršios.

Devonas pažvelgė į Julianą, o po to į Daneirį. Visi suprato, jog negali rizikuoti. Juodaplaukis labai nenoriai nuleido peilį ir stumtelėjo berniuką į priekį. Šis tuoj pat atsitraukė nuo jų kuo toliau. Alfa išsišiepė.

- Ką mums reikia padaryti, jog ją paleistum? - Devonas pažvelgė liūdnai į mane ir iš jo akių supratau, kad jis dabar beviltiškoje padėtyje, o aš kol kas džiaugiausi, jog esu gyva.

- Matai, mums reikia jos širdies, todėl pasiėmę širdį kūną galėsime atiduoti.

- Man reikia jos gyvos, - Devonas suirzo ir pastebėjau, jog keistai sukilo vėjas.

Šis taip pradėjo pūsti, jog išgirdau kaip keliuose vietose lūžta medžių šakos. Iš pradžių Devonas ir alfa nepastebėjo to, tačiau mačiau, jog kiti vilkolakiai pradėjo žvalgytis, nesuprasdami kaip taip greitai sukilo vėjas. Daneirio veide švystelėjo šypsena. Juliano negalėjau pamatyti, nes jį užstojo Devonas.

Staiga vėl pasigirdo medžių šakų lūžiai ir pamačiau kaip viena iš jų visai netoli mūsų nukrenta. Devonas ir alfa pagaliau atkreipė dėmėsį į sukilusį vėją.

- Ar čia tavo darbas? - alfa susierzinęs urgztelėjo ir šypsena iš jo veido dingo.

- Ar aš tau panašus į… - ir staiga Devonas užtilo lyg būtų supratęs kažką.

Alfa pradėjo žvalgytis ir vis labiau irzo, kai staiga atšoko nuo savo vietos, nes nulūžusi didžiulė medžio šaka krito ant jo. Nedaug trūko, jog būtų užkritusi ir ant manęs. Devonas tuo tarpu puolė alfą, o Daneiris stojo prieš likusią gaują. Pasitraukus diarui, pamačiau Julianą, kurio akys buvo pabaltavusios ir išdavė, jog šį vėją sukėlė jis.

Stichis nustojęs kelti vėją grįžo į normalią išvaizdą ir norėjo pribėgti prie manęs, bet jį pargriovė tas pats vilkolakis, kuris užpuolė mane prie ežero. Pasinaudodama tuo, kad visi buvo susitelkę į kitus dalykus, bandžiau išsilaisvinti. Deja, vos timtelėjusi rankas, pajutau kaip virvė įsirėžė stipriau į ranką ir per ja nutekėjo kraujo srovelė.

Staiga vilkolakis nusviedė Julianą į medį, kuris buvo visai netoli manęs. Stichis giliai kvėpavo ir kilstelėjęs ranką brukštelėjo per nosį, taip nuvalydamas dalį ištekėjusio kraujo. Vilkolakis vėl norėjo prieiti prie Juliano, kai šis vėjo gūsiu nubloškė jį į medį.

Pasinaudodamas tuo, kad šis trumpam apsvaigo, vaikinas prilėkė prie manęs ir išsitraukęs peilį nurėžė visas virves. Vos jam spėjus nurėžti virves, jį pagriebė už nugaros prisėlinęs kitas vilkolakis ir nusviedė į medį. Julianas dejuodamas sukrito šalia jo. Šie vilkolakiai iš tiesų buvo labai greiti ir stiprūs.

Pamačiusi šalia nukritusi peilį, pasilenkiau ir šiaip ne taip paėmiau jį, nes stichis tik nurėžė virves, kurios laikė mane pririštą prie pagalio, tačiau rankų vis tiek neišlaisvino. Šiaip ne taip radusi tarpiuką tarp stipriai surištų rankų, užkišau peilį ir bandžiau išsilaisvinti. Man net nespėjus išsilaisvinti, prie manęs prilėkė vilkolakis ir išplėšė peilį iš rankų.

- Paleisk, - bandžiau priešintis, tačiau šis jėga apsukęs priglaudė prie savo krūtinės ir pridėjęs ranką prie gerklės šuktelėjo. Visi kovojantys sukluso.

Daneiris, kuris kovojo prieš didelę vilkolakių grupę, nustojo leisti ugnies sviedinius į juos. Julianas tuo tarpu buvo supančiojęs medžių šaknimis jį užpuolusį vilkolakį, kuris buvo beveik du kartus didesnis už patį stichį. Julianas pamatęs mane laikantį vilkolakį, iškėlė kumštį. Jam suspaudus jį, medžių šaknys dar labiau ir stipriau apsivijo milžiną vilkolakį. Šis pradėjo inkšti iš skausmo.

Devonas tuo tarpu su alfa giliai kvėpuodami norėjo pulti vienas kitą, tačiau sustojo. Jie abu žvelgė ne į mus su vilkolakiu, bet į kažką už mūsų. Devono akys buvo pilnos nuostabos. Alfa ir visi vilkolakiai, išskyrus mane laikantį, parkrito ant kelių ir nusilenkė. Mane laikantis užpuolikas supratęs, kad čia kažkas negerai, pasisuko kartu su manim. Pamatęs netoli stovintį žmogų, paleido mane ir taip pat parklupo.

Priešais mane stovėjo aukštas, tvirto sudėjimo juodaplaukis. Jo sparnų nemačiau, tačiau iš juodų rankų galėjau spręsti, jog tai buvo diaras. Šis buvo apsirengęs juodai ir buvo apsivilkęs trumparankovius marškinius, todėl ant jo rankų pastebėjau įvairius piešinius, tačiau dėl prasto apšvietino negalėjau įžvelgti jų gerai. Šis kaip ir Devonas, turėjo diarams būdingo žavumo ir savyje kažką tokio, kas traukė. Mane nustebino tai, kad šis diaras žvelgdamas į mus visus šypsojosi.

- Tai bent kovą surengėt.