VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

V

Priėjusi prie mokytojo stalo atsistojau ir laukiau, kol jis pasakys priežastį, kodėl mane čia pasikvietė.

- Prisėsk, - stichis mostelėjo ranka link suolo, bet aš neketindama ilgai čia užsibūti tiesiog atsirėmiau į jį.

Mokytojas palaukęs kol visi išeis, atsistojo priešais mane.

- Kaip matau gali gydyti kitus, Aminata De Vil, - net sudrebėjau, kai išgirdau savo pavardę tariant kartu su mano vardu. - Apie tave daug girdėjau. Kadangi teko imtis mokytojo pareigų, tad man buvo pranešta apie tokius ypatingus mokinius kaip tu, - susiraukiau nuo jo žodžių.

- Dažnas daro klaida, kai mano, kad galiu gydyti, nes dažniausiai pamiršta, kad aš iš dalies neišgydau kitų. Aš tiesiog perimu jų žaizdas sau, - ištariau šiuos žodžius ramiai ir lėtai, kad jis įsisavintų juos. Beveik visi sakydavo, kad galiu gydyti žmones ir visai pamiršdavo kokia didžiulė man tai būdavo kaina. Nors perimdama žaizdą dažniausiai nejusdavau didelio skausmo, nes tos žaizdos būdavo ne mano, bet vis tiek galėdavau mirti nuo mirtino sužeidimo.

- Aš suprantu tai. Ir tas, kas įvyko per pamoka - neturėjo įvykti, - jis paėmė mano sužeistą ranką ir nuvyniojo bintą. - Leisk dabar man išgydyti tave, - kraujas ir toliau sunkėsi man iš žaizdos. Matyt diaras prieš perduodamas savo sužeidimą stichiui padarė ištiesų gilų pjūvį. - Keista, kai pagalvoji, kad vienas mokinys gali savo žaizdas perduoti kitiems, o kitas jas pasiimti sau.

Stichis su viena ranka laikė mano ranką, o kitą ranką iškėlė virš mano sužeisto delno. Staiga iš jo rankų pradėjo sunktis vanduo ir apsupęs jas pradėjo keliauti mano žaizdos link. Jo rankos išsimargino mėlynomis runomis, kurios pradėjo švytėti.

Jo skleidžiamas vanduo maloniai apgaubė ir šaldė delną, jutau keistus tvinkčiojimus rankoje.

Negalėjau pamatyti, kas tiksliai ten vyksta, nes stichio ranka uždengė delną. Staiga vėl visas vanduo sugrįžo į jo ranką ir jis atitraukė rankas nuo mano delno. Švytinčios runos ant jo rankų išnyko.

Buvau girdėjusi, kad kai kurie stichiai geba gydyti, bet nemaniau, kad tai tiesa. Iškėliau savo ranką su lyg veidu ir pora kartu pasukiojau. Negalėjau patikėti, nes mano ranka iš tiesų buvo ir vėl sveika. Nei kraujo, nei rando nebuvo nė pėdsako.

- Labai jums ačiū, - atsisukau švytinčiomis akimis į mokytoją, kuris tik švelniai man šypsojosi, - Tai nuostabu.

- Įdomi reakcija iš merginos, kuri pati gydo kitus, - stichis nusijuokė ir staiga surimtėjo.

Nukreipė žvilgsnį į langą ir žvelgė pro jį. Saulės spinduliai prasimušė pro langą ir apšvietė mus, taip sukurdami keistą atmosferą klasėje. Stichio plaukuose, dėl saulės spindulių, daug geriau galėjau įžvelgti mėlyną atspalvį. Mačiau, kad mokytojas dėl kažko buvo labai susimąstęs.

- Ar jau galiu eiti? - mano balsas labai keistai nuskambėjo šioje tuščioje klasėje. Atrodė, kad net ne aš ištariau tuos žodžius.

- Taip, žinoma, - stichis atitraukė žvilgsnį nuo lango. - Aminata, nepamiršk tik, kad ne visi prisimins tai, jog gydydama kitus, tu pati žaloji save. Nors ir atrodo, kad įsivyrojo taika tarp visų mūsų, bet patikėk, ne visi taikos nor ir tokia kaip tu, su tokia galia, gali labai nukentėti. Nepamiršk to.

- Nepamiršiu, - kad ir kaip keistai ir įspėjamai jo žodžiai skambėjo, kažkodėl priėmiau juos rimtai, nes jis buvo teisus dėl vieno dalyko - ne visi taikos nori ir vienas iš pavyzdžių buvo mano tėvas.
                                                                                               
                     *****