VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XIX

Artėjo vakaras, o mes vis dar nepriėjome dvaro. Nuo ėjimo man jau paskaudo kojas, o kuprinė ant pečių slėgė vis labiau. Jaučiausi pavargusi, tačiau besileidžianti saulė pranešė apie dienos pabaigą, o tai reiškė, jog su lyg tuo baigsis ramybė. Kol kas sutikome tik vieną padarą: harpiją. Tai buvo bjauri sparnuota būtybė su moters galva, aštriais nagais ir didžiule neapykanta moterims, todėl susidūrimas su harpija nebuvo man labai malonus.

Ši su neapykanta akyse puldinėjo vienintelę mane tol, kol Devonas jai nenukirto galvos kardu. Kadangi stovėjau netoli, mane nuo galvos iki kojų aptaškė juodu krauju. Gerai buvo tai, jog turėjau atsarginius drabužius, tad dabar tereikėjo rasti vandens šaltinį, kur galėčiau nusiplauti pridžiūvusį kraują.

- Padarykime pertrauką, - Devonui sukomandavus, sudribau šalia medžio ir atsirėmusi į jį nugara, užsimerkiau. Jutau kaip dvilgčioja kojas, tačiau nekreipiau į tai dėmesio ir mėgaujausi   poilsiu.

Supratau, jog buvau užsnūdusi, kai prie manęs priėjęs Devonas pažadino mane ir pranešė apie netoliese esantį tvenkinį.

- Būk atsargi. Jei kas užpuls, šauk, - prieš man išeinant nusiprasti Devonas įspėjo.

Pasekusi diaro nurodymais apie vandens šaltinio vietą, netrukus pamačiau tvenkinį. Šis buvo visai nedidelis, tačiau skaidrus. Prieš nusirengiant apsižvalgiau. Vaikinų iš šios vietos negalėjau nei matyti, nei girdėti, o ir jokių padarų aplink nepastebėjau.

Pirmiausia nusiplovusi rankas persirengiau kelnes, o po to nusimovusi marškinėlius ir likusi tik su liemenėle, priklaupiau prie tvenkinio. Pasilenkusi ėmiau plauti aptaškytas krauju rankas ir veidą. Pasileidusi plaukus bandžiau išplauti keliose vietose sukrešėjusio kraujo gabalėlius.

Staiga kažkas trekštelėjo ir greitai pakėlusi galvą apsižvalgiau. Nieko doro įžvelgti negalėjau, nes paskutinius saulės spindulius uždengė medžiai ir čia buvo gan tamsu. Atsistojusi apsivilkau švarius marškinėlius ir brukštelėjau kelis kartus per plaukus. Šie dėl vandens ir dėl to, jog prieš tai buvo supinti, susibangavo.

Staiga trakštelėjimas pasigirdo dar kartą. Vėl pradėjau žvalgytis, tačiau nieko nemačiau. Trakštelėjimas pasigirdo vėl, tačiau kitoje vietoje nei buvo prieš tai. Širdis ėmė beprotiškai daužytis ir jau įsivaizdavau, kaip susirinkusi daiktus visu greičiu bėgsiu pas vaikinus.

Norėdama pradėti vykdyti savo sukurtą planą, pasilenkiau pasiimti daiktų, kai išgirdusi daugybę traškėjimų įvairiuosia vietose, čiupau su savimi pasiimtą durklą. Atsitiesdama pasiruošiau gintis, tačiau vos tik man išsitiesus, sutikau dvi ryškias geltonas akis. Jų savininkas tuoj pat čiupo man už rankų. Širdis iš baimės ėmė daužytis kaip pašėlusi ir akimirkai dėl stovinčios žmogystos išalkusio žvilgsnio sustingau.

Padarui suurzgėjus, prabudau iš prieš tai mane apsupusių baimės gniaužtų. Kelis kartus stipriai truktelėjau rankas norėdama išsilaisvinti, tačiau žmogysta uzgzdama suleido nagus į mano riešus. Dėl skausmo durklas iškrito iš rankų.

- DEVONAI! - iš visos gerklės suklykiau diaro vardą ir pradėjau  vėl priešintis padarui, tačiau šis piktai suurzgėjo ir išsišiepė, taip parodydamas iltis. Nespėjusi dar kartą sušukti, kažkas trinktelėjo man ir pajutusi kaip svaigsta galva ir dingsta jėgos, atsijungiau.

                             *****

Prabudau dėl traškėjimo, kuris buvo panašus į degančių malkų garsą, ir šviesos pliūpsnių, kurie vis švietė man į veidą. Pramerkusi akis išvydau netoli savęs didžiulį laužą. Nuo jo sklido maloni šiluma ir dabar supratau iš kur kilo traškėjimas ir šviesos srautai. Jau buvo sutemę ir danguje ėmėsi rodytis pirmos žvaigždės.

Pakėlusi galvą pamačiau, jog mano rankos tvirtai surištos virš galvos ir pritvirtintos prie šakos. Timtelėjau porą kartų, tačiau šaka buvo per stora, jog nulaužčiau, o ir rankos per stipriai surištos, jog išsilaisvinčiau. Palenkusi galvą pastebėjau, jog kojos taip pat stipriai surištos.

Vėl apsižvalgiau aplinkui, taip tikėdamasi išvysti savo pagrobėją, tačiau nieko nemačiau. Sudrebėjau iš šalčio, nes prie tvenkinio spėjau apsivilkti tik marškinėlius. Dar porą kartų pasukiojusi galvą pajutau didžiulį skausmą dešiniajame smilkinyje. Tikriausiai tas padaras bus užvožęs pakankamai stipriai.

Staiga išgirdau kaip kažkas netoli sustaugia ir po kelių sekundžių už savęs išgirdau traškėjimus. Neilgai trukus iš medžių išlindo padarai, kurie buvo panašūs į mano užpuoliką. Suskaičiavau šešis padarus. Jie ėjo sėlindami, akys jų švietė geltonai, pirštai išskiesti, todėl ilgų nagų nebuvo neįmanoma pastebėti.

Moteriškos giminės padarai buvo užsidengusios viršutinę kūno dalį į odą panašia medžiaga. Kūno apačia taip pat buvo uždengta tamsiai ruda oda nuo kurios kabėjo įvairios drapanos, taip sudarydamos sijono efektą. Prie vienos iš moterų pastebėjau, jog jos sijonas buvo sudarytas iš plunksnų.

Vyriškos giminės buvo užsidengę tik apatinę dalį, o jų krūtinėse galėjau pamatyti daug įvairių gilių rėžių ar randų. Jie suuzgė ir išsišiepė taip, jog galėjau pamatyti po porą ilčių kiekvienoje pusėje. Jų visų veidai ir kūnai buvo išpiešti raudonais dažais. Šie padarai buvo ne kas kitas, o vilkolakiai. Tie patys, kurie buvo paskelbti išnykę, gyveno visai netoli mūsų ir dabar stovėjo priešais mane. Tada supratau, jog naktimis girdėti staugimai buvo jų.

- Nesuprantu, ko mes laukiam. Suėskime ją tuoj pat, - viena iš vilkolakių suurzgusi priartėjo prie manęs.

- Tu jau praeitąkart turėjai galimybę išsirinkti skaniausią vietą, dabar mano eilė, - vienas iš vaikinų suuzgė ant jos. Ši suuzgė taip pat, tačiau vaikinas vėl uzgztelėjo tik šįkart garsiau. Mergina nuleido akis ir susigūžusi pasitraukė.

Vilkolakis ėmė artintis prie manęs. Tai buvo tas pats padaras, kuris užpuolė mane prie tvenkinio. Ėmiau bejėgiškai muistytis, tačiau teko pripažinti, jog iš čia buvo neįmanoma ištrūkti, nes virvės buvo taip stipriai suveržtos, jog man sujudėjus, jos ėmė rėžtis į odą.

Vilkolakis priėjo šalia manęs ir pažvelgęs apsilaižė lūpas.

- O tu daili. Tikiuosi esi ir skani, - šis suėmęs mano smakrą pasuko jį ir pasilenkęs arčiau manęs, lyžtelėjo kaklą. Susiraukiau. Tikriausiai ten buvo nutekėjęs kraujas iš praskelto smilkinio, nes galva plyšo nežmoniškai.

Vilkolakis tuo tarpu atsitraukęs užsimerkė ir vėl apsilaižė lūpas. Atsimerkęs pažvelgė į mane ir nusišypsojęs išsišiepė.

- Įkask jai ir tai bus paskutinės minutės tavo gyvenime, - staiga už laužo pasigirdo kimus irzlus balsas ir neilgai trukus išlindo ir pats savininkas. Šio juodi plaukai buvo trumpi, per visą krūtinę buvo du ryškus randai, o akys švietė raudonai lyg du rubinai. Kiek galėjau prisiminti apie vilkolakius tai tiek, jog tik alfa turėjo raudonas akis. Šis ėjo užtikrintai, aukštai iškėlęs galvą, o visi aplinkuj jam praeinant nusilenkė.

Vilkolakis, kuris norėjo man įkąsti, sustojo ir atsitraukė. Pamatęs alfą nusilenkė ir tuoj pat atsitraukė nuo manęs iššiepdamas iltis. Alfa tuo tarpu priėjęs prie manęs nužvelgė.

- Ji neatrodo niekuo ypatinga, - alfa suėmęs mano smakrą pasukiojo į vieną pusę, po to į kitą, taip įdėmiai mane nužvelgdamas.

- Tačiau ji yra, vade. Pats mačiau savo akimis. Didžiulis lotusas ant dešinio šono. Ji tikrai apdovanotoji, - vilkolakis, kuris mane čia atvedė, šiek tiek atsitiesęs sušnypštė. Ir staiga man toptelėjo, kodėl jie mane pagavo. Dauguma padarų medžiojo apdovanotosius, jog panaudotų savo tikslams. Tačiau jiems reikėjo ne kūno, o širdies.

Alfa atitraukęs ranką nuo smakro kilstelėjo dešinę marškinėlių pusę tiek, jog galėtų pamatyti lotuso simbolį. Jį išvydęs išsišiepė. Iltys buvo daug ilgesnės nei kitų vilkolakių.

- Atriškit ją ir nuneškite ant aukojimo akmens.