VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXIX

Kelionė užtruko apie pusantros valandos. Kelias, kuriuo važiavome buvo nelygus, todėl kartu su Julianu kratėmes į visas puses. Devonas su Adrianu sėdėjo nejudėdami ir nesupratau, kaip jų kratimas nepaveikė. Aš tuo tarpu pora kartų vos neįkritau į priešais mane sėdinčio Adriano glėbį. Buvo taip nemalonu, jog meldžiausi, kad greičiau ši kelionė baigtųsi. Ir kai jau maniau, kad kelionė niekada nesibaigs, karieta netikėtai sustojo ir vėžėjas pranešė, jog atvažiavome.

Pirmiausia išlipo Adrianas, o po jo sekiau aš. Vos išlipusi išvydau, jog privažiavome senąjį De Vilu dvarą. Tik šįkart jis nebuvo apleistas, o langai nebuvo išdaužti ir užkalti. Mūrinė tvora, juosusi dvaro kiemą, buvo apaugusi erškėtrožėmis ir gebenėmis. Aukšti metaliniai vartai nebuvo surūdiję ir išklerę. Prie vartų šonų vis dar tebestovėjo sabertirų statulos, saugančios įėjimą.

- Tai juk tas pats dvaras tik šįkart daug gyvesnis ir neapleistas, - Julianas prabilo atsisukdamas į Adrianą.

- Pasirodo, jog Katerinai De Vil jis priklausė ir ji čia gyveno iki pat savo gyvenimo galo, - Adrianas atsiskaitė su vėžėju ir šis nieko nelaukęs nuvažiavo.

Žinojau, jog Katerina gyveno senajame De Vilu dvare, tačiau net nesusimąsčiau, jog būtent čia vyks pokylis. Taip pat pastebėjau, jog čia buvo dar kelios karietos iš kurių lipo pasipuošę vyrai ir moterys. Tikriausiai turėjome atrodyti keistai čia stovėdami lyg kokie keturi stulpai įkalti į žemę.

Viena iš atvažiavusių porų priėjo prie vartų ir staiga suakmenėjusios sabertirų statulos atgijo ir viena iš jų suriaumojo. Kitas tuo tarpu priėjo prie moters ir vyro. Apuostęs pasitraukė, taip leisdamas žingsniuoti toliau. Pagyvenusi pora nieko nelaukusi praėjo pro vartus ir ėjo tiesiai link dvaro įėjimo, kurio laiptai dabar nebebuvo apgriuvę.

Susižvalgydami visi keturi tarpusavyje, pajudėjome iš vietos ir taip pat priėjome prie sabertirų. Vienas iš jų apuostęs Devoną ir Adrianą suurzgė, tačiau kitam priėjus prie manęs ir pauosčius, jie pasitraukė, taip leisdami praeiti.

- Įdomu, ką jie darytų, jei tavęs nebūtų, - Devonas praeidamas apžvelgė įdėmiai sabertirus, kurių kailis buvo baltas, o tai reiškė, jog šie buvo iš tiesų galingi ir stiprūs savo rūšies atstovai.

- Tikriausiai nesibaigtų labai gerai, - galvoje iškart iškilo vaizdas, kaip jie užpuola ir sudrasko jiems nepatinkančią būtybę.

Žinojau, jog šie padarai turėjo labai stiprų žandikaulį ir galėjo labai tvirtai sukasti savo auką, jog šiai nebeliktų šansų pasprukti. Taip pat jų dantys buvo tokie stiprūs, jog kaulūs traiškydavo kaip sudžiuvusius pagaliukus. Nors ir skambėjo pavojingai, tačiau visada svajojau apie sabertirą, nes mano šeima turėjo daugybę jų. Jis apgintų ištikus pavojui ir būtų pats ištkimiausias draugas. Būtent ištikimybė ir stiprybė buvo pagrindinės šių padarų savybės.

Praėję pro didžiulius metalinius vartus, iškart mano akis patraukė dailiomis plytelėmis išklotas takelis, kuris vedė į įėjimą. Pasirodo ne tik išorinės pusės tvora buvo apsodinta augalais, tačiau ir palei visą tvorą augo nepriekaištingo dydžio, grožio ir įvairių rūšių rožės. Kiekvienas krūmas buvo vis kitoks, tačiau nuo visų vienodai sklido nuostabus rožių kvapas.

Eidama takeliu, vis žvalgiausi aplink ir negalėjau atsistebėti dvaro grožiu. Dabar ilgas žoles pakeitė trumpa veja. Vietoj apgriuvusių fontanų iš kurių liekanų nebuvo įmanoma suprasti, kas buvo pavaizduota, didėjimo tvarka stovėjo trijų aukštų sudėtos įgaubtos lėkštelės. Tai buvo tik pradinis kiemas, kuris nebuvo labai didelis, bet ir nebuvo mažas. Žinojau, kad tikrasis grožis slypi už dvaro ir man taip norėjosi pamatyti viską taip, kaip turėjo būti. O ne griuvėsius.