VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

VII

Pasibaigus pamokoms koja už kojos ėjau ilgu akademijos koridoriu. Neskubėdama grįžti atgal į savo kambarį, mąsčiau apie vakarykščius pasakytus Ijano žodžius. Nusišypsojau prisiminusi, kai draugas atskleidė, jog jau nuo vasaros pradžios draugauja su mergina, kurią vykdydamas užduotį apgynė nuo mantikoros. Planuoja ją pasikviesti į rytojaus šventę, kuri simbolizuoja rudens ir mokslų metų pradžia. Labai dėl jo džiaugiausi ir tikėjausi, kad viskas tarp jų bus gerai, nes Ijanas minėjo, jog ji paprastas žmogus. Dažniausiai nieko blogo šiame dalyke nebuvo, ypač kai žmogus žinojo apie visus padarus ir kas jo antra pusė yra. Tiesiog blogiausia būdavo tai, jog jie nemokėdavo apsiginti nuo antgamtinių padarų, o turint santykius su medžiotoju, tikimybė būti užpuoltam ryškiai padidėdavo.

Pati kartais mėgdavau pasvajoti, kaip mano gyvenimas atrodys baigus akademiją. Kaip gyvensiu, ar rasiu antrą pusę, ar turėsiu vaikų. Dar lig šiol nebuvau turėjusi santykių su vaikinu. Prieš pradėdama lankyti akademiją dažniausiai laiką leisdavau namie, mokindavausi arba treniruodavausi. Tėvas retai imdavosi mane į kilmingųjų šeimų susirinkimus. Dalyvaudavau tik tada, jei privalėdavo susirinkti visi šeimų nariai. Prisiminus savo praeitą gyvenimo etapą, suprantu, jog buvau išties labai atsiskyrusi. Todėl dabar netgi džiaugiausi, jog esu akademijoje, nors ir nenorėjau tapti medžiotoja.

Staiga išgirdusi šauksmą sustojau ir suklusau.

- Aminata! - supratusi, jog kažkas šaukia mane vardu, atsisukau. Manęs link bėgo Otelas. Jo šviesūs plaukai buvo susitaršę, o žalios akys spindėjo.

- Kas nors nutiko? - jam pribėgus prie manęs paklausiau.

- Nieko baisaus. Tiesiog... - Alaras sustojęs netoli manęs nusijuokė. - Norėjau paprašyti pagalbos ruošiantis šventei. Mums trūksta žmonių, tad tavo pagalba tikrai praverstų, - vaikinas stebėjo mane žaliomis akimis, kurios spindėjo dėl šviesos sklindančios iš lauko.

Kadangi nelabai turėjau ką veikti grįžusi ir tiesiog tikrai man būtų praverte pasižmonėti, tad sutikau. Kartu išėjome į vidinį akademijos kiemelį.

Jame pastebėjau besidarbuojančius Julianą, Daneirį, Marianą ir Ijaną. Taip pat pastebėjau ant žolės sėdinti ir girliandas painiojantį Devoną. Jo juodi sparnai buvo nuleisti ir galiu prisiekti, kad jie buvo ant tiek dideli, kad galėtų apglėbti save ir kitą žmogų.

- Bjaurybė, tu bjaurybė, Otelai, - trumpais šviesiais plaukais mergina artėjo mūsų link. - Atsivedei dar vieną žmogų, kad tau nereikėtų dirbti. Žinok, nieko neišeis. Tu taip pat turėsi dirbti, - atsisukusi į mane nusišypsojo, - Gali eiti, nekankinsime tavęs.

- Aš... - Otelas jau žiojosi pasiaiškinti, bet pertraukusi jį tariau:

- Jei reikia pagalbos tai galiu padėti, - pamačiusi, kad mergina dar norėjo kažką pasakyti, bet pertraukusi ją pridūriau, - Man nesunku. Tikrai. Vis tiek neturiu ką veikti.

Mergina piktai dar kartą nužvelgė Alarą, kuris nekaltai šypsojosi, o tada vėl pažvelgusi į mane nusišypsojo.

- Tu man patinki. Aš Amelija.

- Aminata.

- Malonu. Kadangi esi savanorė čia, tad leisiu pasirinkti darbą. Gali padėti tai merginai su dekoracijų gaminimu, - Amelija mostelėjo ranka į prie stalo sėdinčią mėlynplaukę merginą. - Arba padėti ten tam vaikinui su girliandomis, - ji parodė į ant žolės sėdintį Devoną. Prisiminusi Ijano pasiūlymą pakalbėti su diaru apie jų rūšį, supratau, kad čia mano proga įvykdyti jo užduotį ir pagaliau išsiaiškinti dėl ko buvau užpulta.

Pasakiusi Amelijai, kad nemoku piešti, nupėdinau diaro pusės link.

Priartėjus prie Devono nužvelgiau jį: juodi plaukai buvo susitarše, bet atrodė, kad kitokie jie niekada ir nebūdavo. Juodi sparnai buvo nuleisti, o plunksnos žvilgėjo. Netoli pastebėjau gulinčią vieną didžiulę juodą plunksną.