VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXVI

Stovėjome ratu. Adrianas rankose turėjo ilgą baltą angelo plunksną, kuri turėjo padėti mus nukelti į praeitį. Daneiris paprašytas Adriano uždegti plunksną, uždegė ją ir ši akimirksniu suliepsnojo. Diaras vos spėjo ją paleisti.

- Kas toliau? - Daneiris apsižvalgė aplink, vis tikėdamasis išvysti atskrendantį angelą.

Tuo tarpu aš papūtus šaltam šiauriniam vėjui, labiau susisukau į megztinį. Žema temperatūra pranešė apie prasidedantį paskutinį rudens mėnėsį po kurio prasidės žiema. Dangus buvo apsiniaukęs ir grasino prapliupti. Dėl vėjo kelios plaukų sruogos išsprūdo iš lengvai surištų plaukų. Pajutusi žvilgsnį, pasukau galvą ir išvydau į save įsmeigtas juodas Devono akis. Jis vis svarstė kažką, tačiau galiausiai persigalvojęs tiesiog nusuko žvilgsnį.

Staiga netikėtai mūsų ratoje viduryje iš dangaus nusileido aukšto ūgio padaras. Būtybė nutūpusi ant žemės netikėtai išskleidė didžiulius ir baltus kaip sniegas sparnus ir nuo sukelto vėjo gūsio visi, išskyrus Adrianą, buvome nublokšti į šoną. Smūgis buvo pakankamai stiprus, jog pajusčiau suskaustantį klubo šoną ir nujausčiau, kad liks mėlynė.

Pirmiausia apžvelgiau visus ir išvydusi jų iš skausmo perkreiptus veidus, supratau, jog jie taip pat nenusileido minkštai. Bandydama stotis pakėliau galvą į padarą, kuris buvo atsakingas už sukeltą skausmą. Išvydusi jį vos vėl ne žlengtelėjau ant kietos žemės.

Prieš mane stovėjo kokių dviejų metrų ūgio baltaplaukis vyras. Jo vidutinio ilgio plaukai dengė pečius, dėvėjo auksinius šarvus, veidas buvo pailgas, tačiau visa tai pridėjo jam kerinčio grožio ir galybės. O labiausiai žadą atėmė trys poros sparnų: viršutinių sparnų pora buvo didžiausia, o apatiniai buvo daug mažesni už juos.

- Taip ir maniau, kad pavogei iš manęs vieną plunksną, - Angelo balsas skambėjo be jausmų, grėsmingai ir atrodė, jog skamba mintyse. Atvykėlis nužvelgė mus visus ir jam perskrodant žvilgsniu pro mane, išvydau jo žydras ryškias kaip vasaros dangus akis. - Sakyk iškart ko nori. Laiko tau negaliu daug skirti.

- Man reikia, jog nukeltum mus į 1840 metus. Daiktą turim, - atrodė, jog Adrianas nebijojo angelo, tačiau prieš jo auksinius šarvus ir ūgį, atrodė menkai.

- Kodėl turėčiau tau padėti, vagie. Manai pamiršau, jog praeitą kartą nesusimokėjai ir išrovei man iš sparno plunksną? - nors iš žodžių atrodė, jog angelas įsiutęs, tačiau jo balsas nepakilo.

- Turiu tau kai ką, kas manau padės man susimokėti skolą ir už šią kelionę, - Adrianas užėjęs už medžio ištraukė už jo didelį daiktą. Jis nešė daiktą, kuris buvo susuktas į storą rudą audinį, pasidėjęs ant abiejų rankų. Priėjęs prie angelo atkišo jam. Angelas įtarei nužvelgė mus visus ir galiausiai įrėmė žvilgsnį į atneštą Adriano daiktą. Angelui laibais pirštais nudengiant daiktą, išvydome nupjautus angelų sparnus iš De Vilu dvaro. Negalėjau patikėti, jog Adrianas pavogė juos.

- Tai žuvusių mano brolių sparnai, - angelas perbraukė per baltus kaip sniegas sparnus, tačiau šie buvo mažyčiai palyginus su pačio angelo. - Tie prakeikti medžiotojai, - tik dabar pastebėjau, jog angelui liečiant sparnus, jo akys tapdavo skaisčiai žydros. Nebuvau užtikrinta, bet numaniau, kad jis išvydo, kas nutiko sparnų savininkams.

Staiga angelas pažvelgė į mane ir išgirdau savo galvoje skambant jo galingą balsą: Tu esi ta, kuri padėjo mano broliui. Esame tau dėkingi ir skolingi. Jis taip pat dėkingas.

- Jis gyvas? - šie žodžiai išsprūdo garsiai. Visi vaikinai nieko nesuprasdami atsisuko į mane. Tikriausai vienintelė aš girdėjau angelo žodžius.

Angelas atsakydamas į mano žodžius linktelėjo ir šyptelėjo. Jo šypsena buvo labai maloni ir atrodė, jog nusišypsodamas jis paskleidė šydą pripildytą gerų dalykų. Pirmąkart po tiek laiko pajutau kaip mano kūną užplūsta ramybė, pozityvios mintys ir malonūs jausmai.