VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

X

Alaras vis dar tebelaikydamas mano ranką nusivedė į aikštelės vidurį ir norėjo kitą ranką padėti ant šono, bet jam sutrukdė mano stipriai prispausta ranka prie šono.

- Neprieštarausi? - jis su vos matoma šypsena šyptelėjo. Atitraukusi ranką padėjau ją ant jo peties, o jis savo ranką uždėjo man ant šono. Pradėjome lėtai judėti muzikos ritmu.

- Kodėl pakvietei mane šokti, o ne Aleksandrija? - sukaupusi visą savo ryžtą uždaviau man šį ramybės neduodanti klausimą. Sutikau su juo šokti vien dėlto, jog pagaliau galėčiau pasišalinti nuo tėvo ir sesers, tad buvau iš dalies jam dėkinga, jog pakvietė šokti. Tačiau žinojau, kad už viso to turi būti kažkokia tai priežastis.

- Aleksandrija manęs nekenčia.

- Tai viskas tik dėlto, - staigiai atsitraukusi tarpą tarp mūsų, kuris ir taip buvo didelis, pradidinau.

- Ne, - jis truktelėjo mane link savęs ir dabar buvome labai arti vienas kito. - Galbūt tiesiog norėjau pašokti su tavimi, - pasilenkęs prie manęs sušnibždėjo.

- Al... - sutrikau. - Man į tave kreiptis pavarde ar vardu? - jis nusijuokęs apsuko mane.

- Vardu. Nors daugelis į mane kreipiasi pavarde.

- Gerai, - jam nusijuokus, nusijuokiau ir aš. - Taigi, Otelai, kodėl nusprendei dabar su manim šnekėti? Anksčiau niekada manęs net nebuvai užkalbinęs.

Jis ir vėl apsukęs mane prisiglaudė arčiau. Stengiausiai neparodyti sutrikimo, bet greičiausiai jis pastebėjo ir truputį atsitraukė.

Pro vaikino petį mačiau piktą tėvo žvilgsnį. Tas žvilgsnis tiesiog degino mane ir žudė. Nors jis dažnai žvelgia į mane šiuo žvilgsniu, bet vis negalėjau išmokti jo pakelti. Nusukau žvilgsnį į Aleksą, bet ši taip pat žvelgė tuo pačiu žvilgsniu. Tėvo ir sesers akys, žvilgsnis buvo tokie patys, todėl jie mane degino du kartus stipriau. Nebegalėdama jų pakelti nuleidau akis ir žvelgiau į savo ir Otelo kojas.

- Jei nepastebėjai, tai mes net nelabai ir susitikdavome, nes tu visada sirgdavai ir negalėdavai dalyvauti jokiuose susibūrimuose, - nors ir pasikeitė muzika ir tapo labiau judresnė, bet mes ir toliau šokome lėtai. - Netgi mano šeimai svečiuojantis pas jus, tu sunkiai sirgai ir niekas neturėjo galimybės su tavimi susipažinti.

- Ką galiu pasakyti, esu labai silpna ir tiek. Turiu silpną organizmą, - pakėliau akis nuo žemės ir pažvelgiau tiesiai vaikinui į akis. Jos buvo ryškiai žalios ir labai gražios. Visai tokios pat kaip jo tėvo.

- Tada buvo vasara.

- Na... - pradėjusi sakinį jau norėjau ką nors įtikimo pasakyti, bet supratau, kad nieko nesu sugalvojusi.

- Taip pat tądien mačiau tave lekiančią į mišką su SUKNELE.

- Tada pasijutau geriau ir nusprendžiau išeiti į lauką, - tądien net nežinojau, kad tėvas būtent taip pateisino mano nebuvimą. Ir dėlto, jog negalėjau susipažinti su Alarais, iš neturėjimo ką veikti nusprendžiau pasiėmusi lanką su strėlėmis pasipraktikuoti miške ir taip pat pabandyti perprasti kaip veikia mano gydymo galia.

- Gali nesiteisinti. Jau seniai perkandau tave. Svarbu dabar nesergi, - vaikinui mirktelėjus susiraukiau. - Gerai gerai, keičiu temą, - jis nusijuokė iš mano pikto žvilgsnio ir tada priartėjęs arčiau prie manęs į ausį sušnabždėjo: - Kodėl tu ne su Ijanu? - sutrikau nuo jo klausimo, nes nelabai žinojau atsakymą. Pastebėjusi, kur jis spokso, pasekiau jo žvilgsnį ir pamačiau į mus žiūrintį Ijaną. Nusišypsojau jam, o jis iškėlęs nykčius į viršų apdovanojo šypsena. Pavarčiau akis.

- Jis sakė, kad pas jį atvažiuos jo mergina. O aš sakiau, kad šventėje nedalyvausiu ir tikriausiai jis yra nustebęs, kad aš čia, - atsisukusi į Otelą, kuris dabar žiūrėjo į Ijaną, tirinėjau jo veidą. Jo blakstienos buvo labai ilgos, o skruostikaulis ryškus ir prisiminiau kaip kartą Ijanas jį sulygino su graikų dievu ir pavadino jį Arėjumi dėl jo puikaus gebėjimo kautis. Tai buvo iš tiesų puikus apibūdinimas šio vaikino.