VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XVIII

Praėjus pora valandų nuo kelionės pradžios, nusprendėme prisėsti ir pailsėti. Visą kelią pratylėjau, o Daneiris su Julianu neužsičiaupdami kalbėjo. Devonas tuo tarpu pagal žemėlapį vedė mus trumpesniu ir saugesniu keliu.

Susėdome visi ratu, o aš išsitraukusi vandens buteliuką gurkštelėjau.

- Turime kuo greičiau pereiti upę ir galvoju, kad šiandien reikėtų pabandyti nukeliauti iki dvaro, jog galėtume nakčiai ten įsikurti, o ne lauke. Tamsu paros metu miške itin pavojinga, - Devonas prisėdęs ant žolės apžvelgė visus mus tikėdamasis sulaukti prieštaravimo. Nežymiai susiraukiau dėl to, jog teks miegoti dvare. Buvo baisu ten net koją kelti, o pasilikti visai nakčiai būtų tikra beprotybė.

- Negi manai, kad jis iš tiesų yra užkeiktas? - Devonas vis dėlto pastebėjęs mano nepasitenkinimą paklausė.

- Iš dalies tikiu. Mano senelis ten pabaigė savo dienas. Jis nušoko nuo uolos nuo kurios nušoko pati Katerina De Vil, - nei vienam nereikėjo aiškinti, kas tokia buvo Katerina De Vil. Ši pagal medžiotojus buvo viena didingiausiųjų ir labiausiai nusipelniusiųjų, o antgamtinėm būtybėm ji buvo tikras košmaras. Ši išnaikino dideles grupes vilkolakių ir net nužudė keletą drakonų ir feniksų, o juos tikrai nėra lengva nužudyti.

- Katerina De Vil nusižudė nušokdama nuo olos? - Devonas sutrikęs atsisuko į mane.

- Taip… Bent jau taip sakoma.

Devonas aiškiai buvo dėl to sutrikęs.

- Žinot, kadangi, jau esam čia ir visi galim klausti vienas kito įvairių klausimų… Todėl turiu vieną klausimą, kuris man neduoda ramybės, - Daneiris vis dar tebesėdėdamas ant žolės ir valgydamas įvairius vaisius prabilo. Atsisukau susidomėdama. - Kaip jūs galit valgyti mėsą? Tai juk žiauru.

- Daneiri… - Julianas nusijuokė iš brolio. - Nepradėk.

Atsisukau į Devoną nesuprasdama, ar čia koks suktas klausimas, ar tiesiog jam iš tiesų įdomu. Devonas pradėjo juoktis.

- Stichiai nevalgo mėsos, nes tai reiškia atimti gyvybę nekaltai būtybei. Mes maitinames mums gamtos duotomis gėrybėmis, - Julianas sukikendamas paaiškino man.

Dabar viskas aišku. Buvau visai pamiršusi, jog kiekviena rūšis gyvena labai skirtingai.

- Aš negaliu atsakyti į šį klausimą, nes pati nevalgau mėsos, -  diaras nustojęs juoktis nustebusiu žvilgsniu pažvelgė į mane. - Tiesiog mano mama vegetarė ir kai buvau maža man pasirodė taip nuostabu nevalgyti mėsos, todėl nustojau taip pat ją valgyti ir iki šiol vis jos nevalgau.

Dabar ne tik Devonas nustebęs žvelgė į mane, bet ir dvyniai.

- Ką reiškia vegetarė? - Julianas sutriko. Sutrikau ir aš.

- Vegetaras yra toks žmogus, kuris nevalgo mėsos.

- Tada reiškias visi stichiai vegetarai. Įdomus žodis. Vegetaras, - Julianas sukikeno. Sukikenau ir aš. Tokio keisto pokalbio dar nebuvau turėjusi. - Mūsų kalboje tokio nėra.

- O diarai dievina mėsą. Mes tik mėsą ir tevalgom. Žalią ir iškeptą. Tinka bet kokia, - Devonas pasididžiuodamas atsisuko į Daneirį, o šis susiraukė ir nusipurtė. Julianas stengėsi neparodyti jokių emocijų. - O jei dar būna kraujas… - Devonas apsilaižė lūpas. Julianas nebeatlaikęs susiraukė, o Devonas pamatęs jo reakciją pradėjo juoktis. Galiausiai visi pradėjome juoktis dėl tokio mūsų keisto pokalbio.

                                *****

Po mūsų keisto pokalbio, tarp mūsų dingo susivaržymas ir dabar visi bendravome daug laisviau nei prieš tai. Per tas kelias valandas spėjome praeiti upę ir dar labiau nutolti nuo akademijos, taip vis po truputį artėdami arčiau tikslo.

- Tai kiek tau metų? - paklausiau Juliano, kai jis paprašė į jį kreiptis tu, o ne jūs. Šis atsisukęs šyptelėjo.

- Tu nepatikėsi.

- Aš jau žinau, kad stichių amžius ne toks kaip žmonių.

- Pavasarį mums su Daneiriu sueis keturiasdešimt keturi, - mums einant Julianas palietė sudžiūvusią medžio šakelę ir ant šios tuoj pat išsikleidė maži žali lapeliai. Pažvelgiau į Julianą ir tik dabar pastebėjau, jog šis iš tiesų atrodė daug vyresnis už mane, tačiau atrodė panašaus amžio kaip ir Otelas, tik gal šiek tiek vyresnis. Tačiau palyginus jį su mano tėvu, kuris buvo šiek tiek mažiau metų, Julianas atrodė labai jaunai.

- Daugokai, - stichis sukikeno. - O kiek metų tavo tėvui?

- Jam šimtas keturiasdešimt aštuoni, - Julianas ištarė tai su pasididžiavimu.

Sutrikau prisiminusi, jog stichiai gyvena iki šimto penkiasdešimt, tačiau Julianas jau žinojo kokia mano reakcija bus į tai, todėl tuoj pat pradėjo aiškinti.

- Iš tiesų viskas nėra taip kaip tu manai. Mano tėvas labai laukia savo laiko, nes jis trokšta ramybės. Žinau, kad jums žmonėms mirtis yra baisus dalykas, tačiau mums tai yra ramybė, išsilaisvinimas. Mes tampame šios žemės dalimi ir po mirties vis tiek galime saugoti tuos, kurie mums svarbūs.

- Jums labai pasisekė, - liūdnai šyptelėjau. - Nes mums mirtis reiškia pabaigą viskam. Mirštant nebegali nieko padaryti, tik susitaikyti su lemtimi.

- Jūsų mirtis visada baisiai skambėjo, - nusijuokėm kartu.

- Žinai, keisčiausia tai, jog herajos, diarai ir stichiai esate kilę iš tos pačios demonų rūšies, tačiau visi išsivystėte skirtingai, - pažvelgiau į priekyje mus einančius diarą ir stichį. Tamsiaplaukiai dėl kažko ginčijosi ir Daneiris kilstelėjo ugnimi liepsnojantį kumštį prie diaro veido. Devonas prapliupo juoktis ir po to pratrūko ir pats stichis.

- Labai įdomu tai, kad tu taip domiesi demonais. Esu įsitikinęs, jog paklausynėtum ir apie angelus, jei tik žinočiau ką nors apie juos, - nusijuokiau iš Juliano žodžiu. - Tačiau pati esi ne ką mažiau įdomesnė. Esi apdovanotoji. Gali gydyti. Tai nuostabi dovana.

- Kalba tas, kuris pats gydo ir dar gali valdyti papildomas tris stichijas, - stichis nekaltai nuleido akis. - Tačiau kas iš to mano gydymo, kai nemoku to suvaldyti. Norėjau paprašyti Devono, kad pamokytų, tačiau šis atsisakė, - prisiminusi vakarykštį vakarą vėl pergalvojau visą pokalbį tarp mūsų ir nuraudau prisiminusi jo žodžius.

- Žinai, JEI GRĮŠIM iš šios kelionės, - pažvelgiau į Julianą. Šis nusijuokė.- KAI GRĮŠIM iš čia, galėsiu tave pamokinti kaip save suvaldyti. Šiame reikale tikrai turiu patirties, nes išmokti valdyti orą, žemę ir ugnį tikrai man buvo sunku ir nepamirškime to, jog dar to vis mokinuosi.

- Tai būtų nuostabu. Ačiū tau labai, - nudžiugau dėl pasiūlytos galimybės pagaliau išmokti suvaldyti save. Prižadėjau sau, kad po šios kelionės labiau susitelksiu į savo gebėjimą.

- O dėl jo, - Julianas pasilenkė arčiau mane ir mestelėjo galvą į Devoną, - būk atsargi. - jau norėjau žiotis ir klausti apie ką jis čia kalba, kai jis pertraukė mane. - Mačiau kaip jūs žiūrit vienas į kitą. Pažįstu jį daugiau metų nei tu nugyvenai šioje žemėje, todėl teko pažinti ir pamatyti jį įvairų, tačiau to žvilgsnio, kuriuo jis žiūri į tave, dar nesu matęs. Tai nėra labai blogas dalykas, tačiau gali baigtis skausmingai, nes kartą esu matęs gėlę ant jo nugaros netoli sparnų. Ištatuiruota gėlė visada reiškia moterį, tačiau jos rūšis nurodo moters svarbą. Gerai nemačiau kokia tai rūšies gėlė, bet žinau, kad jei tai bus rožė , tai reikš, jog jis jau kažką myli. - pažvelgiau pirma į Devoną, kuris dėl siaurėjančio tako labiau suglaudė sparnus arčiau savęs, o po to į Julianą. Jo pilkos spalvos akys dabar labiau priminė melsvą spalvą. - Žinai, nors mūsų demonų rūšys yra skirtingos, tačiau visi turime bendrą dalyką: mylim besąlygiškai ir tik vieną kartą. Todėl jei jis jau kartą buvo įsimylėjęs tai reiškia, jog šios pozicijos daugiau niekas neužims.