VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XI

Jutau svaigulį ir pykinimą, baimę ir nerimą. Galva plyšo, o kūnas buvo sukaustytas. Nejaučiau jo ir negalėjau net atmerkti akių. Girdėjau garsus, bet negalėjau suprasti kas tai ir tada vėl tamsa.

                             *****

- Kokia jos būklė? Ar matyti pagerėjimai? - išgirdau labai gerai pažįstamą balsą, bet iškart negalėjau suprasti kieno jis ir iš kur jis sklinda, bet puikiai žinojau, kad šitą balsą žinau.

- Jos būklė stabili. Žaizda mažesnė nei buvo prieš ją čia paguldant. Priminkit man kas ji tokia yra, nes manau, kad čia padaryta klaida, - dar vienas balsas, bet šitas buvo jau man nepažįstamas.

- Ji medžiotoja. Tokia pat kaip aš. Ir ji iš tiesų yra De Vil, - supratusi, kad tai Otelo balsas, stengiausi pramerkti akis, bet atrodė, kad jas kažkas suklijavo.

- Tai taip keista. Pirmąkart matau žmogų, kurio žaizdos gyna taip greitai, - ir su šitais žodžiais pramerkiau akis.

Žvelgiau į baltas lubas ir bandžiau susivokti kur aš. Pasukau galvą į dešinę ir pamačiau langą, bet pro jį tesimatė ryškiai žydras dangus. Šalia lovos buvo baltas stalelis, o ant jo stiklinė vandens. Pasisukusi į kairę pamačiau užuolaidas už kurių girdėjosi balsai. Užuolaidos kaip nekeista irgi buvo baltos. Čia viskas buvo balta. Net ir toje pačioje lovoje, kurioje gulėjau, paklodė buvo balta.

Vis dar jausdama silpnumą lėtai atsisėdau. Patraukusi kaldrą iškišau kojas ir nuleidau jas ant žemės. Jausdama nežmonišką troškulį ištiesiau ranką ir stengiausi paimti stiklinę. Man norint ją pakelti, pirštai atsijungė ir stiklinė nukrito ant spintelės, taip išliedama vandenį ir sukeldama garsą. Dar vos spėjau ją pagauti, kol ji nenuriedėjo ant žemės ir nesudužo.

Už užuolaidos garsai nutilo ir netrukus už jos pasirodė žemas ir smulkaus sudėjimo vaikinas. Jo plaukai buvo rudi, o šviesiai žalios akys buvo nukreiptos į stiklinę. Netikėtai už jo pasirodė Otelas ir Devonas, taip pat vaikinas, kurį mačiau per galių pamoką demonstruojant nuostabius ugninius sparnus.

- Ji atrodo gyvesnė nei prieš tai, o jūs be reikalo jaudinotės dėl jos, - kimiu ir atmestinu balsu tarė ugninių sparnų savininkas.

- Kur aš? - mano balsas nuskambėjo labai keistai.

- Tu akademijos ligoninėje. Pakliuvai čia dėlto, nes netekai daug jėgų gydydama raganą. Ar prisimeni ką nors?

Staiga prieš akis iškilo šventės vakaro vaizdiniai, kai aš pasilenkiau prie raganos ir pradėjau ją gydyti. Prisimenu kaip nustebau, kai pamačiau, jog mano rankos švyti baltai ir kaip sukaupiau didžiulę savo jėgą, kad išgydyčiau ją.

- Prisimenu vakarykštį vakarą iki tol, kol nualpau, - vaikinai keistai susižvalgė tarpusavyje. - Kas?

- Šiandien jau penktadienis. Tu komoje pragulėjai šešias dienas. Tu išnaudojai per daug savo gebėjimo dėl kurio, kaip suprantu, tu gali kitų žaizdas perimti sau. Esmė buvo ta, jog mirti galėjai ne dėl savo gebėjimo, o dėlto, jog ragana vos nesugėrė visos tavo energijos. Reikėtų atsiminti šitą visam gyvenimui, jog su raganom reikia būti atsargiam, nes jos net nenorėdamos gali visas tavo jėgas ir gyvybę pasiimti sau.

Šito buvo man jau per daug. Negalėjau patikėti, jog iš tiesų buvau atsijungusi šešias dienas ir netgi galėjau mirti.

Staiga troškulys padidėjo ir galvą užplūdo toks didžiulis skausmas, jog nieko nebenorėjau, o tik atsigulti į lovą ir miegoti.

- Galiu gauti vandens? - rudaplaukis linktelėjo ir paėmęs iš manęs stiklinę nuėjo už užuolaidos. Staiga pro duris įžengė Julianas, galių valdymo pamokos mokytojas.