VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXII

Buvo naktis. Visas žvaigždes ir mėnulį užtemdė juodi lietaus pilni debesys. Stiprus neramus vėjas talžė mano plaukus į visas puses, o lietaus lašai skaudžiai paliesdavo veidą.

Staiga žaibui sužaibavus, išvydau netoli skardį ir ant pačio krašto stovintį medį. Dar kartą dangų perskrodus žaibui, pastebėjau žmogaus siluetą stovint netoli medžio.

Prisidengusi rankomis veidą ėmiau artėti žmogystos link. Prisėlinusi pakankamai arti sustojau. Dangų vėl nutvieskė žaibas, tačiau šis buvo ryškesnis už prieš tai esančius. Žmogysta šįkart atsisuko ir įsmeigė žvilgsnį į mane. Tai buvo moteris. Šlapi ilgi plaukai buvo prigludę prie veido, tačiau nepajėgė paslėpti blyškios moters odos.

- Prabusk, Aminata, - staiga pajutau, jog kažkas sugriebia mano rankas. Žaibas vėl sužaibavo ir pastebėjau, jog stoviu prieš tamsiaplaukę moterį. Jos veidu sruvo vandens srovelės, o nuožmios tamsios akys žvelgė į mane iš po ant veido užkritusių plaukų, - Neduok jiems tai, ko jie nori! - tamsiaplaukė sušuko ir stumtelėjo mane. Netekusi pusiausvyros ėmiau kristi nuo skardžio. Žaibas dar kartą sužaibavo ir viskas ką temačiau tai į mane iš viršaus žiūrinčią tamsiaplaukę moterį.

                            *****

Greitai prabudusi atsisėdau ir alsuodama bandžiau raminti save, jog tai buvo tik sapnas. Vis dar apimta baimės apsižvalgiau aplink norėdama suprasti, kur esu. Išvydusi apleistą patalpą, iškart prisiminiau vakarykščius įvykius, kurie nustelbė visą sapną.

Adrianas vakar privertė mane įeiti pirmą pro vartus ir net liepė pirmai įeiti į dvarą, jog įsitikintu, kad nėra paspęstų spąstų.

Patekę į didžiąją salę, atvykėlis visiems sukomandavo ir liepė įsikurti čia. Man prigrasino, jog net nemėginčiau pabėgti ir leido pailsėti, tačiau ryte privalėsiu leistis į paieškas. Nieko jam neatsakiusi susiradau savo miegmaišį, vandens ir šiek tiek maisto. Viską greitai suvalgiusi ir išgėrusi, tuoj pat įlindau į miegmaišį.

Vaikinai ilgai dar apie kažką šnekėjosi, tačiau buvo susėdę ant laiptų, kuo toliau nuo manęs, todėl nieko negirdėjau. Iš paskutinių jėgų stengiausi neprarasti sveiko proto ir sugalvoti pabėgimo planą. Taip pat mąsčiau, kodėl Devonas, Julianas ir Daneiris pasirodžius Adrianui atsisuko prieš mane. Nors galiausiai suvokiau, jog jie niekada ir nebuvo už mane.

Deja, ilgai negalėjau išbūti budri, nes nuovargis padarė savo ir tuoj pat nugrimzdau į sapnų karalystę, kurioje mane užplūdo nelabai malonus sapnas.

Apsižvalgiau ir išvydau vaikinus miegančius miegmaišiuose. Ne viena aš vakar pavargau. Juos taip pat turėjo išvarginti kova ir kelionė.

Pakėlusi akis į lubas, išvydau viduryje salės kabantį didžiulį sietyną. Šis nors jau ir neturėjo kelių kabančių krištolinių stikliukų, tačiau vis tiek buvo labai gražus. Salėje taip pat buvo didžiulis langas vidury sienos, kuris priminė mūsų šeimos herbą: vilko galvą. Šis buvo virš pakylos į kurią vedė du laiptai. Pro langą veržėsi rytiniai saulės spinduliai, kurie skelbė apie naują dienos pradžią ir suteikė kambariui šviesos.

Staiga toptelėjo beprotiška idėja, todėl tyliai išlindusi iš miegmaišio atsistojau ir pasukau link aukštų dvivėrių medinių durų, kurių viena dalis buvo išvirtusi ir laikėsi tik ant vieno vyrio.

Šalia jų buvo padėtos mūsų kuprinės ir susiradusi Juliano kuprinę, ėmiausi ieškoti signalinės raketos. Suradusi vos nepašokau iš džiaugsmo ir paskutinį kartą žvilgtelėjau į vaikinus. Įsitikinusi, kad nei vienas iš jų nėra prabudęs, atsargiai pralindau po atvertas išvirtusias duris taip, jog neužkliudyčiau jų. Patekau į kambarį, kuriame buvo išėjimas. Nors vakar buvo ganėtinai tamsu, tačiau puikiai įsiminiau, jog tai buvo pirmasis kambarys į kurį patekome.

Nieko nelaukusi nuskuodžiau prie didžiulių dvivėrių durų ir pravėriau jas. Už jų išvydau Adrianą. Iškart prisiminiau, jog salėje mačiau tik tris miegmaišius. Visai buvo pamiršusi apie šį švečią.

Pasinaudojusi akimirką, kai Adrianas varstė mane akimis, užkišau signalinę raketą už kelnių ir uždengiau marškiniais.

- Kur susiruošei? - Adrianas žengtelėjo arčiau manęs, o aš tuo tarpu žengtelėjau atgal. Jo akys buvo paraudusios, o veidą ir kaklą vis dar tebevagojo juodos venos. Ant jo kaklo buvo tokia pati lelijos šakelė su trimis žiedais, kuri buvo ir ant Devono kaklo. Tik jo didžiausias žiedas buvo ne vidurinis, o pats pirmas. Adrianas lėtai artėjo link manęs, o aš vis traukiausi. - Ką ten turi už nugaros?

- Nieko, - norėjau, jog mano balsas nuskambėtų drąsiai, tačiau esu įsitikinusi, jog jis išgirdo dvejonės gyslelę mano balse.

Staiga atsitrenkiau į sieną, o Adrianas tai išvydęs šyptelėjo. Jis sustojo prie pat manęs ir mano akyse sušmėžavo jo ilgaašmenis peilis pritvirtintas jam prie šono.

- Tu labai naivi, jei manai, kad sugebėsi iš čia pabėgti ir paslėpti nuo manęs signalinę raketą. Atiduok ją.

- Nieko tau neduosiu, - negaliu jam jos grąžinti. Nebenoriu čia būti. Tenorėjau grįžti namo. - Aš niekam nesakysiu apie tave, jei šito tu bijai.

Adrianas nusijuokė ir vėl nužvelgė mane. Žvilgsnis sustojo ties mano veidu ir pamačiusi jo geidulingą žvilgsnį padariau tai, ko maniau gyvenime neteks imtis. Šį patarimą kartą davė mano močiutė man ir Aleksandrijai ir papasakojo, jog šis triukas daug kartų išgelbėjo jai gyvybę.

Kilstelėjau ranką ir uždėjau ją ant jo peties. Šis sutriko ir mačiau jo akyse sąmyšį ir kaip tai jam temdo protą. Kilstelėjau ranką aukščiau ir paliečiau jo skruostą. Adrianas sustingo ir jo šypsena išnyko. Kitą ranką uždėjau ant jo krūtinės ir dabar pamačiau kaip jo adomo obuolys sujuda jam nuryjant seiles. Jis prasižiojo norėdamas kažką sakyti, tačiau taip ir nutilo, kai pasilenkiau arčiau jo.

Nežinau ką dariau, bet mačiau, jog tai veikia. Pasilenkiau ir mano lūpos buvai visai netoli jo lūpų. Jo visas dėmėsys buvo sutelktas ties manim.

Staiga tuo pasinaudojusi, patraukiau ranką nuo jo krūtinės ir pagriebusi jo ilgaašmenį peilį, ištraukiau jį. Adrianas atsigavęs dar norėjo jį sugriebti, bet peilis perrėžė jam ranką. Stumtelėjau vaikiną ir tvirtai laikydama peilį iškėliau ir nukreipiau į diarą. Šis žiūrėjo apstulbęs ir vis dar stengėsi suprasti, kas ką tik įvyko. Mano nuostabai jis nusijuokė.

- O tu gudri, - šyptelėjo, tačiau mačiau kaip irzliai pažvelgė į nukreiptą peilį. - Pamiršau, jog vis dėlto tavyje teka De Vilu kraujas.

- O tu seniai nematei moters, jei taip lengvai prisileidai, - grįžo visa mane apleidusi drąsa ir žinojau, kad turiu išsinešdinti iš čia ir iššauti signalinę raketą.

Adrianas nusijuokė.

- Tai ką dabar darysim? - vis dar nukreipusi peilį į jį, žengtelėjau pirmyn ir peilio galas dabar atsidūrė prie pat diaro gerklės.

- Aš iš čia išeisiu, o tu gali pats susirasti ko ieškai, - mano balsas skambėjo daug tvirčiau nei prieš tai. Žengtelėjau žingsnį arčiau durų ir vis dar nenuleidau akių ir peilio nuo Adriano.

Man žengiant vis arčiau durų, staiga atsitrenkiau į kažką. Sustingau. Žmogysta, stovėjusi man už nugaros, nieko nelaukusi išmušo peilį ir atsuko į save. Tai buvo Devonas. Jo veidas buvo šaltas, akys tamsios ir pilnos šaltumo.