VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXIX

Karieta mus paleido prie dviejų aukštų uolų, kurias skyrė siauras tarpeklis. Turėjome praeiti pro tą tarpeklį, jog patektume į drakonų buveinę. Žiūrėdama į tas uolas sudrebėjau. Drakonai XXI amžiuje jau buvo išnykę, todėl jų sutikti man neteko. Tačiau dabar turėjau galimybę pamatyti šią vieną didingiausių mitinių padarų ir bijojau, jog ši diena nebūtų paskutinė mano gyvenime. Drakonai buvo ramūs, tačiau ir žiaurūs. Jie negalėdavo pakęsti, jog kažkas braudavosi į jų teritorijas. Tai visi faktai, kuriuos teišgalėjau prisiminti apie drakonus ir labai pasigailėjau, kad geriau jų neišstudijavau.

Atsisukau į Devoną ir iškart sutikau jo žvilgsnį. Nuraudau ir nusisukau. Nesitikėjau, jog jis bus atsisukęs taip pat. Vakar po bučinio dar ilgai kalbėjom. Jis papasakojo kelis dalykus apie save. Sužinojau, jog jo tėvas buvo labai griežtas. Ypač Adrianui. Tačiau jų mama, kaip apibūdino Devonas, buvo tikras angelas. Ji atstojo jiems meilę tiek iš savo pusės, tiek iš tėvo. Atskleidė, jog Adrianas ne visada buvo toks, koks yra dabar. Jų motinos mirtis pakeitė viską, o labiausiai patį Adrianą. Tačiau Devonas nepapasakojo kaip ji mirė, o aš ir neklausiau. Vietoj to atsivėriau jam iš kur pas mane atsirado sparnų žymė. Dar niekam nebuvau to pasakojusi. Buvo keistas jausmas, tačiau tuo pačiu ir toks išlaisvinantis. Atrodė, jog pagaliau nusimečiau ilgai nešiotą naštą, apsunkinusią mano širdį šitiek daug metų.

Galiausiai Devonas palydėjo mane iki mano miegomojo ir įsitikinęs, jog Adriano nėra, Devonas užėjo ir dar kartą mane pabučiavo. Po to jis sugrįžo į savo kambarį, o aš vis dar jusdama bučinį užmigau. Adrianą kitą rytą radau miegantį netoli lovoje.

Tad dabar būnant šalia Adriano buvo nejauku. O matydama Devoną negalėjau negalvoti apie bučinį ir kaip pasmerkta viskas tapo.

Neturėjome mes pasibučiuoti. Tai buvo taip negerai. Medžiotojų įstatymai nieko taip stipriai nedraudė kaip santykius tarp žmonių ir diarų arba stichių ir angelų. Pastarieji taip pat negalėjo tarpusavyje turėti ryšių. Herajos galėjo susilaukti palikuonių tik su žmonėmis, raganos su žmonėmis ir herajomis, o stichiai, diarai, angelai galėjo tik su savo rūšies atstovais. Uždraustuose santykiuose gimę vaikai buvo iškart nužudomi. Ir nesvarbu, kiek jiems būdavo metų, kokia lytis ar tai, jog jie nėra pavojingi. Visi buvo be gailesčio nužudomi. Ypač stichių ir diarų vaikai būdavo labai galingi. Visi jų bijojo, o to ko žmonės bijojo - naikindavo iškart.

Todėl tarp manęs ir Devono nieko negalėjo būti. Tai buvo didžiulė klaida, galinti pražudyti mus abu. Nors Devonas būtų iškart nužudytas. Aš dar galėčiau išsisukti apkaltindama Devoną, nes buvau kilusi iš kilmingųjų medžiotojų šeimos. Dažnai dėlto galima buvo gauti lengvatų. Tačiau niekada negalėčiau taip pasielgti su Devonu. Ir dabar, žiūrėdama į jį einantį priekyje manęs supratau, kad bučinys nebegali pasikartoti.

- Galėtum ir greičiau eiti, - už manęs ėjęs Adrianas suniurzgė. Visi vorele vienas paskui kitą ėjome siauru tarpekliu. Jo siaurumas kėlė klaustrofobiją.

- Ar tau atrodo, kad aš turiu kur paskubėti?

Pastebėjusi, jog daugelį priekyje žmonių dingdavo iš tako, supratau, kad jie jau tikriausiai priėjo išėjimą. Pasiskubinusi link šviečiančio tarpo, norėjau kuo greičiau iš to siauro tarpeklio dingti.

Šiaip ne taip išlindus iš to nedidelio tarpo, prieš akis atsivėrė žadą atimantis vaizdas. Ši vieta atrodė lyg rojus. Žolė buvo tokio žalumo, kurio dar niekad neteko matyti ir tokią spalvą tik dažais galėtum išgauti. Joje augo įvairių spalvų ir rūšių gėlės, krūmai. Visa teritorija tankiai buvo apsodinta sakuromis. Jų rožiniai žiedai, papūtus šiltam pietiniam vėjui, lėtai sukdamiesi ratu nuskrisdavo ant žemės ir įstrigdavo tarp žolės daigelių.

Šioje vietoje dominavo žalia ir rožinė spalva, taip suteikdami šiai vietai egzotiškumo ir ramybės pojūtį.

- Iš kur jūs sužinojote apie šią vietą? - Julianas tyliai sušnabždėjo, nes Katerina minėjo, jog patekę į drakono teritoriją, turėsime būti labai tylus, nes šie pasižymėjo ypatingai gera klausa.

- Iš patikimų šaltinių. Stebėjau šią vietą gan ilgai ir kai išvydau, jog visus metus šios sakuros žydi, supratau, kad tai drakonų buveinė, - Katerina pasilenkė ir nuo žemės kažką pakėlė. - Ir dėl šitų, - jos rankoje buvo baltas, apvalus ir lapelį primenantis kietas daiktas. - Tai drakonų žvynai.

Apsižvalgiau aplink ir taip pat išvydau tokį pat gulintį šalia savo kojų. Pakėliau jį, jog galėčiau įdėmiau apžvelgti. Tai iš tiesų buvo žvynas. Jo kraštai buvo aštrūs, o blizgus paviršius į saulę pasukus spindėjo. Įsidėjau šį radinį į kišenę.

Susiskirstėme į dvi grupes pagal planą, kurį aptariamė prieš įeidami į tarpeklį. Pakliuvau į grupę su vaikinais, bet kartu ir su Katerina, ir su Nikolu Alaru ir keliais jų ištikimiausiais medžiotojais. Išsiskirstę ėjome po du ir vis žvalgėmes. Visi buvo pasiruošę ginklus netikėtam puolimui. Aš tuo tarpu rankoje laikiau arbaletą, tačiau žinojau, kad užpuolimo metu mane užplūstų baimė ir tikrai šio ginklo nepanaudočiau.

Aplink tvyrojo tyla. Girdėjosi tik paukščių čiulbėjimas ir lapų šnarėjimas papūtus vėjui. Šiandien buvo labai karšta, tačiau medžiai užstojo didžiąją dalį saulės spindulių, tad didelės šilumos nejutome. Negalėjau atsigrožėti sakuromis. Jų rožinė spalva suteikė tokį didžiulį ramybės jausmą, kokio jau seniai nebuvau pajutusi.

Išgirdusi trakštelėjimą už savęs atsisukau atgal. Už manęs ėjęs Adrianą irgi jį girdėjo, todėl pasisukęs atgal nužvelgė teritoriją, tačiau aplink nieko nebuvo matyti. Adrianas priartėjo prie manęs ir pasilenkęs sušnabždėjo:

- Nepamiršk, jog mums reikia drakono ašaros.

- Kaip mes ją gausime? - nors Adrianas nuo pačio ryto man milijoną kartų kartojo nepamiršti gauti ašaros, tačiau tik dabar susimąsčiau kokiu būdu reikės ją gauti.

- Sužeistas drakonas prieš mirtį verkia.

- Palauk, ką? - sutrikau. Jis nori nužudyti drakoną dėl jo ašaros?

- Šįkart nieko kvailo neiškrėsk, - Adrianas metęs rimtą žvilgsnį paėjo į priekį.

Pavarčiau akis, kai staiga mano dėmėsį pakreipė gulinti didžiulė krūva rusvų žvynų. Pažvelgusi į beeinančią grupę, greitai nuėjau prie tos krūvos. Paėmiau kelis žvynelius. Šie, taip pat kaip ir balti žvynai, saulėje spindėjo ir turėjo aštrius kraštus. Žinojau, jog dauguma Belatoro akademijos karių turėjo netgi ginklus pagamintus iš drakonų žvynų. Šie ginklai turėjo labai aštrius ir patvarius ašmenis. Anksčiau, kai drakonai dar egzistavo, kai kurie medžiotojai darydavosi net šarvus ar skydus iš drakono žvynų, nes šie buvo pakankamai patvarūs, jog apsaugotų nuo stiprių smūgių ir ugnies.

Staiga visai netoli manęs pasigirdo klyksmas. Apsižvalgiusi bandžiau surasti medžiotojų grupę, tačiau šių niekur nebesimatė. Buvau įsitikinusi, kad jie nuėjo siauru takeliu, kuris buvo apsutas tankiai apsodintais krūmais, todėl nieko nelaukusi pasukau link to takelio. Netikėtai klyksmas vėl pasigirdo, tik šįkart visai netoli išgirdau dar ir riaumojimą. Tiksliau už savo nugaros. Iš tos pačios vietos, kurios išėjau. Jutau kaip kraujas venose sustingsta ir nieko nelaukusi nėriau į krūmus. Stengiausi kuo tyliau kvėpuoti, jog galėčiau išgirsti, ar kas nors yra šalia manęs.

- Šarlote! - išgirdau Devono balsą priekyje, tad nieko nelaukusi pajudėjau jo link. Tačiau vos man pajudėjus, išgirdau lapų šnarėjimą. Kažkas ėjęs takeliu norėjo žengti į krūmų tankmę, kurioje aš slėpiausi. Nieko nelaukusi įlindau dar giliau į krūmų tankmę, tačiau medžių šakos trukdė greitai eiti ir braižė visą kūną. Nukritusios sausos šakelės man už nugaros ėmė lūžinėti. Kažkas tikrai ėjo skubiai paskui mane.

- Šarlote! - vėl išgirdau kaip kažkas pašaukia mane netikru vardu, tačiau negalėjau atskirti kas, nes balsas skambėjo daug toliau nei prieš tai. Staiga lapų šnarėjimas girdėtas už nugaros nutilo. Sustojau ir pasisuku atgal. Nieko nebuvo matyti: tik tankūs krūmai ir jų spygliuose įstrigę sakurų žiedai. Žengtelėjau kelius žingsnius atgal, kai staiga koja slystelėjo ir tik pajutau kaip krentu atgal. Paskutinį vaizdą, kurį regėjau prieš apgaubiant tamsai buvo tas, jog man pavyko išlįsti iš krūmų tankmės.