VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

IV

Pabudau iš skausmo, nes užguliau ranką. Vakar Atėnė sutvarstė sužeistą vietą, o Mariana visą laiką piktai į mus pražiūrėjo. Iškart po šio įvykio nuėjome miegoti, bet galiu prisiekti, kad visos kokią valandą negalėjome užmigti.

Vėl įsmeigiau akis į langą, pro kurį vakar visą vakarą prieš užmigdama praspoksojau. Saulė jau švito ir jos spinduliai krito ant mano pilkos paklodės, taip suteikdami kambariui jaukumo. Mačiau medžių viršūnes, skraidančius paukščius ir mane vėl apniuko abejonės, ar tai ką darau yra gerai.

Mąsčiau, kodėl savo tėvui nepasakiau, kad nenoriu lankyti akademijos ir tikrai nenoriu būti medžiotoja. Tikriausiai tiesiog negalėjau, nes ir taip būčiau žinojusi atsakymą. Žinau, kad jis vis tiek būtų išsiuntęs mane į akademiją mokytis, nes nėra įprasta nelankyti akademijos kilmingosios šeimos atstovui.

Bet dabar vis stengiausi, kad kuo ilgiau niekas nesužinotų mano pavardės, nes De Vilai nebuvo labai gerai pagarsėję tarp antgamtinių būtybių. Gal anksčiau dėl savo žiaurumo mano šeima buvo šlovinama tarp medžiotojų, bet dabar prieš tris metus atsiradus taikai tarp medžiotojų ir antgamtinių padarų, mano šeimos darbai nebėra taip propoguojami.

- Nebemiegi? - Atėnės balsas nutraukė mano apmąstymus. Atsisukau į ją, kuriose lūpose žaidė šilta šypsena, o jos šlapi, trumpi, juodi plaukai krito jai ant pečių.

- Nebe, - nusišypsojau jai taip pat ir pastebėjau, kad Marianos lova tuščia. - Kur Mariana?

Juodaplaukės veidas apsiniaukė ir ji keistu žvilgsniu apžvelgė jos lovą.

- Nežinau kur ji. Kai atsikėliau, jos jau nebebuvo.

- Kas tarp jūsų nutiko? - įsmeigiau žvilgsnį į Atėnę, bet ji tik papurtė galvą ir nusisukusi nuo manęs nuėjo prie savo lovos.

Nusprendžiau, kad dabar jos nekalbinsiu, bet vėliau būtinai išsiaiškinsiu, nes šitaip visko tikrai nebuvo galima palikti.

Šiaip ne taip privertusi save išlipti iš lovos pirmiausiai priėjau prie lango. Akademijos kiemelyje nebuvo nė gyvos dvasios, o saulės spinduliai nutvieskė mane, bet nešildė. Nuėjusi į vonią palindau po dušu.

Atlikusi savo rutiną apsirengiau ir pasiėmusi tvarkaraštį žvilgtelėjau į jį. Gebėjimų valdymo pamoka. Įdomu, ar galiu į ją neiti?

- Man pirma Gebėjimų valdymo pamoka, ar tu eisi su manim? - paklausiau Atėnės, kuri jau buvo išsidžiovinusi plaukus ir į kuprinėlę krovė knygas.

- Man nepriklauso ši pamoka. Aš nieko nevaldau. Man bus specialiai herajom skirta pamoka, - susikrovusi daiktus ji užsidėjo kuprinę ant vienos peties ir į rankas pasiėmusi mėlyną švarkelį pažvelgė į mane. Jos ryškiai žalios akys žibėjo. - Mokysiuos kaip reikia valdyti save.

Numykiau kažką ir taip pat pasiėmusi visus savo daiktus išėjome kartu iš kambario. Nulipusios kartu laiptais pasukome skirtingais keliais ir aš iki skambučio praklaidžiojau akademijos koridoriais, kol radau reikiamą kabinetą.

Su skambučiu įėjau į klasę ir radusi laisvą vietą atsisėdau. Pastebėjau netoli savęs sėdinti diarą, kurį vakar mačiau. Jis pasirėmęs ranka galvą spoksojo kažkur į tolį ir regis visiškai nepastebėjo kitų mokinių.

Staiga klasės durys atsilopojo ir pro jas įėjo pilkų plaukų vaikinas su tokios pats spalvos akimis. Geriau įsižiūrėjusi galėjau pastebėti, kad tiek plaukai, tiek akys turėjo mėlyną atspalvį. Nusišypsojo šilta šypsena ir atsistojęs priešais mus atsiraitojo marškinių rankoves. Iškart ant dešinės rankos pastebėjau 4 trikampius: du trikampiai buvo apversti ir vienas iš apverstų ir normalių trikampių turėjo po brūkšnį. Simbolis bylojo, kad jis yra stichis. Negalėjau prisiminti, kuris iš trikampių tiksliai ką reiškė, bet trys iš keturių trikampių buvo spalvoti, o vienas juodas. Tai reiškė, jog jis valdo tris stichijas, o tokį kiekį stichijų valdo ne kiekvienas stichis.

- Kas dar manęs nežino, tai esu Julianas ir mokysiu jus visus keturius metus kaip valdyti savo galią. Kaip matot, esu stichis, - jis kilstelėjo dešinę ranką, bet tuo tarpu mano akys nukrypo į kairę ranką ant kurios buvo lankas ir strėlė. - Gerai valdau tris stichijas ir mokausi ketvirtos - ugnies, - klasėje jis sukėlė oro gūsį, o po to ištiesė rankas: dešinėje pasirodė vanduo, o kairėje - ugnis. Jis nusišypsojo ir jo abi rankas tuo metu apvijo gebenė ir visą kūną išvagojo įvairūs ženklai, kurie pradėjo švytėti žaliai, baltai ir mėlynai.

Visos keturios stichijos buvo naudojamos tuo pačiu metu ir prisipažinsiu - tai buvo nuostabus reiškinys. Tada man iškart šmestelėjo galvoje, kas šis vaikinas yra. Prieš atvykstant į akademiją nugirdau tėvo ir sesers pokalbio nuotrupą, kad vieną iš pamokų ves būsimas stichių valdovas.  Tad pagal viską jie tikriausiai kalbėjo apie jį. Kai jis tik išmoks valdyti visas stichijas, jo tėvas, stichių valdovas, žada perleisti jam savo vietą.

- Taigi, - stichis suspaudė rankas į kumščius ir vanduo su liepsna pradingo, o augalas atrodė, kad sulindo tiesiai į ranką. Mostelėjo ranka ir vėjo sukūrys nustojo suktis. - Dabar bus jūsų eilė parodyti savo galias. Kas pirmas? - apžvelgęs visą klasę norinčiųjų nesulaukė.

- Aš galiu, - pasigirdo kimus balsas ir atsisukusi į balso savininką išvydau tamsiaplaukį, griežtų veido bruožų vaikiną. Jis pakilo iš savo vietos ir atsistojo priešais klasę.

Vaikinas užsimerkė ir ištiesė rankas. Staiga mums visiems net nespėjus susivokti kas vyksta, kai jo rankos pradėjo liepsnoti ir buvo išvagotos įvairiais ženklais, kurie pradėjo švytėti raudonai. Galiausiai jis visas skendėjo raudonose liepsnose, o kai atsimerkė, jo žydrose kaip dangus akyse žaidė liepsna. Visi klasėje buvo praradę amą ir net nepastebėjo kaip patalpoje pasidarė daug sunkiau kvėpuoti. Vaikinas nustojo skleisti ugnį taip pat greitai kaip ir pradėjo.

- Puiku, Daneiri. Kas kitas? - kai vaikinas atsisėdo, visi kiti prasidrąsino ir taip pat pradėjo siūlytis.

Po stichio buvo ir kiti mokiniai, kurių galios nustebino ir gniaužė kvapą. Ypač mane sudomino, kai išgirdau diaro vardą, kurį mačiau vakar.

Devonas nenoriai pakilo iš savo vietos ir atsistojo priešais mus. Labai norėjau, kad jis ir vėl išskleistų savo sparnus, nes tai buvo nuostabiausias dalykas, kurį buvau mačiusi.

- Man ant jūsų rodyti? - jo lūpose atsirado šmaikšti šypsenėlė.

- Tik neperpjauk savęs per pusę, - stichis sumurmėjo ir padavė diarui peilį. Iš jų tokios kalbos galėjai pamanyti, kad jie pažįstami.

Labai atidžiai stebėjau kaip Devonas persipjovė juodą delną ir dar net nepradėjus iš jo sunktis kraujui, greitai palietė mokytoją. Ant stichio delno atsirado pjūvis, o ant diaro jis išnyko.

- Įspūdingiau atrodytų, jei būčiau padaręs didesnį pjūvį, - Devonas nusijuokė, o stichis tik metė į jį piktą žvilgsnį.

Kai diaras atsisėdo atgal į vietą, išgirdau savo vardą. Perbalau ir bijojau net pajudėti. Labai nenorėjau jiems rodyti savo galios, nes dažniausiai, kai ją panaudodavau, kas nors blogo nutikdavo.

Šiaip ne taip pakilau iš savo vietos ir atsistojau šalia mokytojo. Visa klasė žiūrėjo į mane ir laukė, kada parodysiu savo galią. Ypač sutrikau, kai pamačiau diarą skvarbiu žvilgsniu stebint mane.

- Ar ko nors reikia? - atsisukau į stichį, kuris klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

- Tik žaizdos, - sukaupusi drąsa užsimerkiau ir stengiausi savo galią perteikti į rankas. Sunkiai sekėsi, nes labai bijojau ir nerimavau, bet galiausiai pajutau plūstelint sukauptą energiją į pirštų galiukus.

Paėmiau stichio ranką ir ją išgydžiau. Nieko nelaukęs ant mano dešinės rankos delno atsirado gilus rėžis iš kurio pradėjo sunktis kraujas. Neskaudėjo, bet tikrai atrodė nekaip. Mokytojas truputį supanikęs greitai surado bintą ir apvyniojo juo ranką.

- Nereikėjo to daryti, - vyniodamas bintu man delną sušnabždėjo.

Jaučiausi labai keistai, nes atrodė, kad įlindau ten, kur nereikėjo lįsti. Jutau visas stichio emocijas, nors ir nebegydžiau jo. Jis buvo sužavėtas, susimąstęs ir sunerimęs dėl manęs.
Nuskambėjus skambučiui norėjau kuo greičiau pasišalinti iš kabineto, bet mokytojaus paliepimas pasilikti po pamokos sutrukdė šiam norui įvykti.