VENANDI. Pirma dalis (BAIGTA)

XXXIV

Bėgdama paskui vaikinus, stengiausi nepasimesti. Nors ir bandžiau išvengti medžių šakų, tačiau karts nuo karto neišsisukdavau ir pušų arba eglių spygliukai brukštelėdavo skaudžiai per kūną. Vis dar galėjau girdėti žmonių šauksmus ir feniksų klykavimus. Buvo net baisu įsivaizduoti, kas ten dėjosi. Aukų tikrai buvo galima tikėtis iš abiejų pusių.

- Pasitraukit! - staiga sušukus Adrianui, pajutau, jog kažkas sugriebia mane už rankos ir patraukia. Netoli manęs pralekė nedidelis ugnies kamuolys. Pasisukusi į mane sugriebusi žmogų, išvydau Devoną. Šis trumpai žvilgtelėjo į mane. - Štai ten! Greičiau! - Adrianas parodęs į vietą, kurioje sujudėjo tankūs krūmai, puolė link jos.

- Eime, - Devonas timtelėjo mane ir kartu su Julianu visi nusekėme paskui Adrianą. Teko ir vėl brautis pro tankiai apsodintą krūmais vietą. Ėjau pati paskutinė, todėl stengiausi neatsilikti nuo vaikinų.

Patys pirmi iš krūmų tankmės išlindo vaikinai, todėl vos man prasibrovus iš jos, buvau vėl staigiai timtelėta už rankos. Atsidūriau šalia didžiulio akmens kartu su vaikinais.

- Feniksas sužeistas. Tikriausiai Katerina jam suleido nuodų, kurie slopina jo ugnį, tačiau jis vis tiek dar pajėgus šaudyti ugnies kamuolius, nors ir labai nedidelius, - Adrianas pasirodo su savim dar turėjo ir arbaletą, todėl išsitraukė jam priklausančias strėlytes ir pasiknaisiojęs kišenėje, ištraukė nuodų buteliuką. Atsisukęs į jį pamirkė strėlę ir po to tą patį violetiniu skysčiu aplipusį šaudmenį įstatė į arbaletą. Pažvelgiau į užtaisytą ginklą. Kūną iškart nupurtė drebulys ir apėmė bloga nuojauta. Išgirdusi fenikso pilną skausmo persmelktą klyksmą, pasilenkiau prie akmens krašto ir žvilgtelėjau iš po jo.

Maždaug už dviejų šimtų metrų buvo skardis. Feniksas gulėjo visai netoli mūsų ant akmeningos žemės ir užsimerkęs garsiai alsavo. Atrodė, kad jį veikė ne tik nuodai slopinantys ugnį, bet ir tie nuodai, kuriuos Adrianas ketino paleisti į jį.

Žiūrėdama į šį didingą ir galingą padarą gulinti ant kietos žemės visiškai bejėgi, pasijutau siaubingai. Jis nieko blogo nepadarė, o medžiotojai jį išniekino. Privertė kęsti šį beprotišką skausmą vien dėl to, kad norėjo jo sparnų.

Feniksas vėl gailiai suklyko, bet šįkart labai tyliai. Jis bandė pakilti, bet tik dar labiau suklyko iš skausmo ir visiškai sukniubo ant žemės. Paukštis atmerkė vieną akį ir pastebėjęs mane, įsmeigė žvilgsnį. Akimirkai taip žvelgėme vienas į kitą. Jo akys buvo rudos ir tokios… žmogiškos... Padaras grėsmingai suklyko ir mostelėjo vienu sparnu. Iš jo iškrito viena didžiulė raudona plunksna ir nusileido pakankamai toli nuo savo šeimininko.

Nelaukusi, kol feniksas sukaups jėgas dar vienam ugnies kamuoliui, vėl pasislėpiau už akmens. Pažvelgiau į visus tris vaikinus intensyviai planuojančius kaip gauti plunksną. Julianas siūlė įvairius būdus, o Devonas susimąstęs žvelgė į vieną tašką. Tačiau Adrianas manė, jog vienintelis būdas gauti plunksną yra nužudyti feniksą. Mano galvoje vėl kažkas įsijungė ir padariau kai ką labai beprotiško, kas net mane nustebino. Tyliai ramiai, jog vaikinai net nepajustų, lėtai atsitraukiau kuo toliau nuo jų. Išlindusi iš po to didžiulio akmens atsistojau ir lėtais tvirtais žingsniais patraukiau plunksnos link. Feniksas vėl buvo užmerkęs akis, o jo kūnas netolygiai ir greitai kilnojosi. Karts nuo karto sutrukčiodavo. Jis patyrė tikrą agoniją.

Artėdama prie fenikso, negalėjau atitraukti nuo jo akių. Jis buvo tiesiog didingai nuostabus. Ryškiai raudonos plunksnos buvo dailiai sugulusios, o sparnų kraštus margojo vyšninė spalva.

Šiaip ne taip priėjusi prie plunksnos, pasilenkiau pasiimti jos, kai netikėtai išgirdau kažką už nugaros tyliai sušukant. Nieko nelaukusi grėbiau plunksną ir atsitiesiau. Priešais save išvydau stovintį feniksą. Jis tikrai buvo apie dviejų metrų ūgio ir prieš jį jaučiausi kaip skruzdelytė prieš žmogų. Susigūžiau dar labiau ir išgirdusi Devono balsą pasukau galvą į tą akmenį, už kurio turėjo būti vaikinai. Visi vaikinai buvo išlindę iš po akmens. Devono ir Juliano veidai buvo persmelkti siaubo. Adrianas tuo tarpu jau taikėsi iššauti su arbaletu, kai staiga feniksas į juos paleido nedidelį ryškiai raudoną ugnies kamuolį. Vaikinai vos spėjo jo išvengti.

Atsisukau į feniksą ir šis išskleidęs sparnus ruošėsi paleisti dar vieną ugnies kamuolį į vaikinus.

- Atsiprašau, - feniksas staiga keistai nurimęs nuleido sparnus ir pakreipęs galvą pažvelgė į mane. - Atsiprašau, kad tau teko tai patarti, - feniksas piktai iškvėpė garus į mane. Jie buvo daug karštesni nei tikėjausi. Pažvelgiau į rankose laikomą plunksną į kurią fenikso akys vis lakstė. - Štai, - paleidau plunksną ant žemės. - Neturėjau teisės jos imti, - feniksas aiškiai suprato, ką kalbu, todėl norėjau pasinaudoti tuo. - Leisk ištaisysiu tau padarytą žalą, - ištiesiau ranką link fenikso krūtinės, kuri priešingai nei visas kūnas buvo nusėta baltomis plunksnomis su raudonais taškeliais. Feniksas tyliai ir ramiai suklyko, tačiau mano nuostabai nejudėjo. Užsimerkusi tiesiau ranką tol, kol pajutau minkštas plunksnas.

Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi susikaupiau. Jutau kaip nežmoniška jėga laksto mano kūnų norėdama išeiti. Galiausiai pasiekusi ranką priglaustą prie fenikso, energija nurimo. Jutau, kaip delnas ima kaisti ir supratusi, kad norima galia jau rankoje, nukreipiau visą į paukštį. Iškart po to, kai jėga ėmė keliauti į feniksą, pajutau į mane plustelint įvairiais emocijas. Jutau didžiulį pyktį ir skausmą, tačiau tuo pačiu nerimą ir baimę.

Pramerkusi akis, prieš save išvydau tamsaus gymio vaikiną. Feniksas buvo įgavęs žmogaus pavidalą, tačiau vis tiek dar turėjo didžiulius sparnus. Jo tamsią odą puošė auksiniai ornamentai, o rudos akys nuožmiai ir iš aukšto žvelgė į mane. Pajutusi, jog jį išgydžiau, atitraukiau ranką ir fenikso akys iškart sublyskėjo pakeisdamos rudų akių spalvą į ryškiai raudona.

Vis dar galėjau savyje justi jo didžiulę baimę ir pyktį, kurie prieš tai buvo užvaldę visą būtybės kūną. Tačiau feniksas nenorėjo nieko blogo niekam. Jutau tai.

- Matyti, kad tau reikti plunksnos, - feniksas prabilo. Jo žodžiai skambėjo keistai ir melodingai. Taip pat, nors jis ir turėjo žmogaus pavidalą, tačiau jo didingumas ir dydis niekur nedingo. Feniksas prilietė savo sparną ir ištraukė iš ten plunksną. Ši buvo daug didesnė nei mano prieš tai paimta. - Panaudoti ją protingai, - ir feniksas paėmęs mano ranką į ją įdėjo savo plunksną. Jo rankos buvo labai šiltos, o jo įdėta plunksna buvo apie dvidešimt centimetrų ilgio, tamsiai raudonos spalvos.

Pakėliau akis į feniksą, o šis atsitraukė vienu žingsniu nuo manęs.

- Nežinoti, kas tu tokia, bet ačiū tau. Išgelbėti mane. Tu ne tokia kaip medžiotojai arba kaip tie prie akmens, - su jo žodžiais atsisukau ir išvydau visus tris vaikinus stovint ir stebint mus. Atsisukau į feniksą ir šis žengęs dar kelis žingsnius atgal ištiesė rankas sulyg sparnais ir užsiliepsnojo. Sumosikavęs sparnais pavirto vėl į paukštį ir suklykęs pakilo nuo žemės. Atsitraukiau atgal, nes nuo jo pasklido nežmoniškas karštis. Plunksną vis dar stipriai tebelaikiau rankoje.

Pasisukau į vaikinus, taip ketindama eiti link jų, tačiau netikėtai pajutau didžiulį skausmą nugaroje. Šis ėmė paralyžuoti visą mano kūną. Stengiausi išsilaikyti ant kojų, bet pastangos nuėjo perniek, todėl parkritau ant kelių, o galiausiai ir visas kūnas atsirado ant žemės. Dar girdėjau kaip mane šukteli vardu, tačiau akys pačios merkėsi. Paskutinį vaizdą, kurį mačiau tai skraidantį feniksą. Medžiotojai ir vėl suklydo dėl antgamtinių būtybių.