Pabudimas (BAIGTA)

Prologas

Siūloma daina nuotaikai sustiprinti - http://www.youtube.com/watch?v=cIzM9p3dUm8

Eidama pro šį namą visada pajusdavau keistą jausmą, tarsi jis mane stebėtų. Šis neįprastas pojūtis užliedavo mane kiekvienąkart einant iš vieno mokyklos pastato į kitą. Nejučiomis įsitempdavau, nugara pereidavo šiurpas, kuris nepalikdavo manęs tol, kol neįžengdavau pro mokyklos duris.

Kaip blogai, kai tavo mokyklos nuosavybėje yra du pastatai, skiriami siauros senamiesčio gatvelės, kuria turi praeiti kaskart, kai reikia patekti iš vienos mokyklos dalies į kitą. O gatvelėje dar yra ir didelis, kraupus namas, užtvertas milžiniška betono tvora.

Pastatas anaiptol nėra senas – jis čia išdygo vos prieš penkerius metus, bet kartais man ima atrodyti, kad jame niekas negyvena – iš jo niekas neišeina ir neateina, tik du ar tris kartus esu mačiusi mėlyną automobilį tamsintais langais, įvažiuojantį ar išvažiuojantį pro vartus. Bet kai tik imdavau bėgti, stengdamasi pamatyti, kas slepiasi už betoninės tvoros, vartai užsiverdavo. O aš likdavau nieko nepešusi.

- Dona? – pašaukė mane Šalnė.

Aš atsisukau. Susivokiau stovinti ant šaligatvio, visu kūnu atsigręžusi į kraupųjį namą, pažymėtą sidabriniu numeriu „8". Kaip aš sugebėjau taip užsisvajoti vidury kelio?

- Jeigu nepaskubėsi, pavėluosim į pamoką, - skubino mane Šalnė.

- Gerai jau gerai, - dar kartą pažvelgiau į namą. Beveik visi vitražiniai langai buvo užtraukti iš lauko pusės esančiais, pulteliu valdomais metaliniais roletais. Kodėl jie tokie paslaptingi?

Užsisukau ir patraukiau įkandin draugės. Tolėliau mūsų laukė kita draugė, Laura. Nuskubėjom prie jos ir visos kartu nuėjom mokyklos link.

* * * *

-Donatilė, - tarė mokytoja.

- Esu, - atsiliepiau.

- Šalnė.

-Esu, - atsakė ši, gnaibydama trintuką ir mėtydama jo daleles visur, kur pakliuvo. Dalelės krito ant žemės, atsimušė į benradaklasių nugaras. Dėl to didžioji klasės dalis jos ir nemėgo. Niekam nepatinka, kai su jais nepagarbiai elgiamasi. Bet vis dėlto, man ji buvo gera draugė. Kad ir kaip elgėsi su kitais.

- Arūnas, - toliau kalbėjo mokytoja.

- Esu.

- Miglė.

- Esu...

Šis nesibaigiantis esu – nėra maratonas tęsėsi toliau. Atlošiau galvą atgal. Norėjau namo. Norėjau valgyti. Norėjau miegoti. Norėjau dešimt valandų be pertraukos naršyti internete, ir neduok dieve, kad kas nors man sutrukdytų. Norėjau daryti bet ką, tik ne būti čia, mokykloje.

- Gerai, klase, - mokytoja pakilo nuo rašomojo stalo, - šiandien pradėsime naują temą.

Visai nenorėjau mokytis. Nenorėjau pradėti naujos temos ar apskritai ko nors klausytis. Nors, iš tiesų, mokiausi dešimtukais, kad ir kaip nekenčiau mokyklos.

Nusprendžiau nesiklausyti mokytojos ir nusisukau į langą. Kitoje gatvės pusėje, visai netoli nuo mokyklos stovėjo kraupusis namas. Mano rega gera, tad prisimerkusi netgi galėjau įžiūrėti vitražų stiklų ornamentą. Juose buvo vaizduojamos įvairios gėlės. Kai kurios visai mažos, sunkiai įmatomos netgi man, kitos – didelės ir spalvotos. Apžiūrėjau namą. Ir kuo gi jis mane taip patraukė? Savo paslaptingumu? Nors greičiausiai ten nieko paslaptingo netgi nėra.

Staiga viename iš roletais neužtrauktų vitražinių langų prabėgo šešėlis. Tai negalėjo būti automobilis ar iš gatvės pusės praėjęs žmogus, nes langas buvo ne pirmame ir ne antrame aukšte, o ketvirtajame. Taip pat negalėjo būti ir paukštis, nes jei jau sugebu įžiūrėti vitražų ornamentus, kaip galėčiau neįžiūrėti paukščio? Na žinoma, tai buvo žmogus, esantis viduje. Atsidusau iš savo kvailumo. Juk ten greičiausiai gyvena žmonės. Aišku, kad gyvena. Gal ten koks nors vienuolynas ar panašiai. Juk tai paprastas namas, ir tiek. Tad ko čia pergyventi?

- Donatile?

Atsisukau. Mokytoja kažko manęs klausė.

- Ką? – kaip paskutinė kvailė pasakiau.

Visa klasė prapliupo juoktis. Juk ne kas dieną geriausia klasės mokinė susidirba. Mokytoja atsiduso:

- Už tai, kad nesiklausei, ką kalbėjau, eini prie lentos.

- Velnias, - sušnibždėjau stodamasi.

* * * *

Pamokos pagaliau pasibaigė. Žinoma, iš atsakinėjimo prie lentos, kuriam buvau visiškai nepasiruošusi, gavau dešimt. Kartais pati nustembu, nes atrodo, kad visiškai nemoku dalyko, iš kurio turiu atsiskaityti, bet vis tiek gaunu dešimt ar bent devynis. Jeigu jau man pačiai tai atrodė keista, ką bekalbėti apie tai, ką apie mane manė kiti, ypač mano bendraklasiai.

Laura ir Šalnė ėjo gatve greta viena kitos, o aš nesmarkiai nuo jų atsilikau. Jos – geriausios mano draugės. Visą gyvenimą jos praleido kartu su manimi. Tačiau šiandien aš abejojau, ar pasakyti joms apie namą. Mūsų mokykloje apie jį sklido legendos – nuo tokių teorijų, kad ten gali būti įsikūręs koks nors privatus vienuolynas, kokiom kad tikėjau aš, iki tokių, kad ten veikia satanistinio kulto atstovai. Tačiau faktas buvo vienas – namas visus gąsdino savo tuštumu, ir kiekvienas įvykis, susijęs su bet kokiu judėjimu jame ar aplink jį, taip pat tapdavo legenda. Tad tikrai nežinojau, ar jos manimi patikės.

- Dona? – Šalnė atsisuko. – Kur tu ten?

- Sorry, - pasakiau ir nuskubėjau prie jų.

- Šiandien tu kažkokia išsiblaškiusi, - tarė Laura.

- Žinau... Prastai miegojau, - pamelavau.

- Ko tu šiandien vis spoksai į tą namą? – paklausė Šalnė. – Kaip kokia apsėsta.

- Man rodos, kad šiandien mačiau, kaip viename jo lange kažkas sujudėjo, - neišlaikiau ant liežuvio galo besisukančios paslapties.

Šalnė su Laura pažiūrėjo į mane kaip į beprotę, tada susižvelgė ir pradėjo juoktis.

- Kiek tiksliai naktų tu nemiegojai?

Nieko neatsakiau. Visos trys nuėjom gatve namo. Taip ir žinojau, kad jos nepatikės. Joms tokie dalykai nerūpi. Tačiau žinojau, kad tai, ką mačiau, buvo tikra. Man taip sakė nuojauta, o aš šiuo jausmu tikėjau. Jis manęs niekados neapgaudavo. Tačiau... kas iš tiesų slepiasi tame name?