Pabudimas (BAIGTA)

47 dalis.

Dėmesio! Sekanti dalis bus paskutinė :)

Pakilo vėjas. Jie net ne iš karto suprato, kas vyksta. Kai Isajus pagaliau atsisuko, aš jau stovėjau tvirtai, o nuo skruostų buvo nudžiuvę ašaros.
- Ką tu darai? – jis nusijuokė. – Manęs neįveiksi.
Aš taip pat nusijuokiau.
- Dar ir kaip įveiksiu.
Staiga lūpos ėmė pačios kartoti keistus žodžius svetima kalba, neabejojau, kad ta kalba – senovės lotynų. Vėjas dar smarkiau pūtė, o Isajaus veidas prarado ir tą paskutinį lašą gyvybės, kurį turėjo. Jis tapo baltas kaip popierius.
- Ką tu darai? – paklausė žengdamas į priekį, bet vėjas tuoj pat nutėškė jį atgal. Jis bandė mesti į mane ietį, net nieko nesigavo – ietis nukrito vietoje. – Ką tu darai??? – pakartojo jis.
- Argi neaišku? Atkeikiu tave nuo užkeikimo, kad galėčiau nužudyti.
Jis įniršo. Staiga žodžiai, savaime byrantys man iš lūžų lyg pupos, pasibaigė. Vėjas nurimo, ir demonai, visi Tarybos nariai, stovėję aplink mus ratu, besislepiantys medžių šešėliuose, vienu metu mane puolė.
Deja, jiems nepasisekė – dabar jau niekas negalėjo man sutrukdyti prieš ką nors panaudoti Dieviškosios ugnies: nei Isajus, nei jį saugoję kerai. Ištiesiau delnus į priešus, o ugnis srove pasileido tiesiai į juos. Demonai rėkdami atsitraukė. Kelis sustabdžiau ir sudeginau, keli tiesiog dingo ore, visai kaip Salvijus prieš tai.
- AAA! – išgirdau kovos riksmą ir atsisukau.
Isajus metė į mane ietį. Vos išsisukau. Paleidau į jį ugnį, bet jis spėjo pasislėpti už medžio. Staiga man iš dešinės pripuolė demonas ir griebė už rankos. Klyktelėjau ir paleidau į jį ugnį. Demonas užsidegė, bet prieš tai dar spėjo parversti mane ant žemės.
Iš už medžio išlindo Isajus ir pasileido bėgti link ieties. Nusimečiau nuo savęs liepsnose besiraitantį padarą ir pašokusi ant kojų nusitaikiau į Isajų. Ir vėl nepataikiau. Isajus metė į mane ietį.
- Ai! – surikau ir susigriebiau už rankos. Ietis vos brūkštelėjo per jos šoną, bet skausmas buvo velniškai didelis.
Isajus nieko nelaukęs šoko ant manęs. Suklykiau, kai jis parvertė mane ant žemės ir įsikibo nagais į žaizdą. Bandžiau išsilaisvinti, paleisti į jį galią, bet skausmas neleido susikaupti.
- Paleisk! – sušukau netekusi vilties.
Ir tada kažkas sugriebė jį už peties bei pakėlė.
Atsistojau ir pažvelgiau į savo gelbėtojus: priešais petys į petį stovėjo Gabrielis su Klėja, Gabrielis viena ranka laikė Isajų. Apsižvalgiau: aplink be Isajaus nebebuvo nei vieno demono, tik kūnai gulėjo ant žemės.
- Na, ar tu jį pribaigsi pati, ar man tai padaryti? – karčiai paklausė Gabrielis.
- Pati, - sušvokščiau kraujo pilna burna. Mano lūpa buvo praskelta. Net pati nesupratau, kada tai spėjo nutikti.
Apsidairiau ir per porą žingsnių nuo savęs pamačiau ietį. Nuėjau ir ištraukiau ją iš sniego pusnies. Kai Isajus su ja mane sužeidė, supratau, kad ietis nepaprasta – mažas sužeidimas, padarytas jos antgaliu, sukėlė dešimtkart daugiau skausmo, nei turėjo. Priėjau su ja prie Isajaus.
- Ne, - jis ėmė įnirtingai purtyti galvą, lyg tai galėtų ką nors pakeisti. – Ne. Tik ne tai.
Išsišiepiau kaip beprotė.
- Mėgsti kerus, ką? – paklausiau jo, o tada suvariau ietį tiesiai jam į širdį. Isajus išsižiojo surikti, bet iš jo burnos jau nepasigirdo joks garsas. Jis taip ir sustingo, žiūrėdamas į niekur, pražiota burna. Tuomet jo odos spalva pasikeitė, tapo melsva kaip lavono, paskendusio vandenyje. Gabrielis susiraukė ir pasišlykštėjęs paleido lavoną. Isajaus kūnas sunkiai dunkstelėjo ant žemės. Viskas buvo baigta.
Ne, dar ne viskas.
- Gabrieli, mokiniai... reikia kuo greičiau juos iš čia ištempti. Reikia kuo greičiau dingti iš šios vietos.
- Ką? Kodėl?
- Todėl, kad ši vieta greitai bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Tiksliau, po kokių dešimties minučių. Neklausk manęs, kaip. Aš tik žinau, kad čia atsivers portalas į pragarą.
Gabrielis perbalo.
- Kaip tai sustabdyti?
- Nežinau. Nemanau, kad tai įmanoma. Todėl turime bėgti.
- Užtat aš žinau, ką daryti, - pasakė balsas medžių šešėlyje. Visi suklusom ir atsisukom į tą pusę, iš kurios jis sklido. Sušlamėjo medžiai, o po akimirkos pro medžių proskyną link mūsų žengė Alesa. Ji ranka tvirtai laikėsi už šono, iš kurio tekėjo kraujas, nudažydamas suknelę raudonai.
- Ir ką gi? – nedelsdamas paklausė Gabrielis.
- Surasti indą, vadinamą pragaro taure. Demonui tereikia įpilti į ją tikro aiškiaregio kraujo, pasakyti užkeikimą, ir vartai tarp žemės ir pragaro atsivers. Tačiau nedaug kas žino, koks yra tas užkeikimas. Manau, čia jie nesunkiai ras aiškiaregių kraujo. O kuo daugiau kraujo į taurę įpili, tuo greičiau šie atsiveria... ir tuo didesnis būna portalas.
- Bet iš kur mums žinoti, kaip ta taurė atrodo? – paklausė Klėja. – Ir kaip ją rasti?
- Aš ją mačiau, - staiga pasakiau. Visi sužiuro į mane. – Demonas, vardu Salvijus, ją buvo atnešęs. Bet paskui jis pabėgo.
- Salvijus... – sušnypštė Alesa. – Tas bjaurybė. Veikiausiai jie norėjo tave nusitempti į pragarą, o jau tada atlikti šėtono prikėlimo ritualą. Mat portalas atsiveria ten, kur pastatoma taurė. Turime paskubėti. Angele, kad ir kaip to nenorėtum, šįkart turėsim kovoti išvien. Paimk Isajaus ietį. Tik ja arba Donatilės galia galime sunaikinti taurę ir panaikinti burtą. O aš tau padėsiu surasti Salvijų.
Gabrielis padvejojo, bet tada paėmė ietį, ištraukė iš Isajaus kūno ir priėjęs nedrąsiai palietė Alesos ranką. Nespėjau net mirktelėti, kai jie išnyko.
- Klėja, - atsigręžiau į draugę, - ką man dabar daryti?
Ji neatsakė. Staiga pamatė Adrijaus kūną ir perbalo taip, kad jos odos spalva kone susiliejo su sniegu aplink.
- Ar jis...
- Miręs? – pabaigiau už ją. – Taip. Kaip ir Tajus.
Draugė priėjo prie manęs ir tvirtai apkabino. Įsikniaubiau jai į petį ir iš visų jėgų pravirkau.
- Turime parnešti jo kūną, - pasakiau po kiek laiko atsitraukusi. – Negaliu jo čia palikti. Negaliu. Noriu, kad jo siela ilsėtųsi ramybėje. Noriu jį palaidoti gražiai.
Klėja lyg ir žiojosi prieštarauti, bet taip nieko ir nepasakiusi užsičiaupė bei linktelėjo galva.
Mes priėjome prie Adrijaus ir suėmėme jį už rankų. Jo kūnas jau buvo šiek tiek atvėsęs. Klėja persimetė vieną jo ranką sau per pečius, aš padariau tą patį. Patraukėme mišku link mokyklos, link riksmų, link mūšio garsų.
Verkiau nešdama savo mirusį mylimąjį per mišką. Viskas baigta, jie jau nebegalės prikelti Liuciferio, bet kokia viso to kaina?
Išėjome iš miško. Tolyje mačiau daugybę juodų ir raudonų taškelių. Patraukėme jų pusėn. Kuo arčiau ėjome, tuo baisiau viskas atrodė: visur vien kraujas, kūnai ir derva. Staiga išvydau Gabrielį, rankose jis iškėlęs laikė ietį. Priešais jį stovėjo Salvijus, visaip bandantis nuo angelo paslėpti taurę. Gabrielis suriko:
- Atiduok ją arba neteksi galvos!
- Ne! – Salvijus žengė žingsnį į šoną ir akimirkai pradingo ore, bet paskui staiga vėl pasirodė, šįkart jį už rankos laikė Alesa.
- Niekur tu neisi, - pasakė ji, iš toli nemačiau jos veido išraiškos, bet kažkodėl neabejojau, kad ji šypsosi.
Salvijus sustingo. Tuomet lėtai, nepatikliai atkišo taurę Gabrieliui.
- Tik nežudykit manęs, - pasakė tyliai, vos išgirdau jo žodžius.
Gabrielis pačiupo iš jo taurę, išpylė iš jos kraują, o tuomet pastatė ant žemės ir iškėlė Isajaus ietį.
- Ne! – dar suriko Salvijus, nors visi žinojome, kad taurę išgelbėti jau per vėlu.
O tada... Gabrielio nugaroje tarsi iš niekur radosi milžiniški švytintys balti sparnai. Vaizdas buvo nepaprastai gražus... bet kartu savyje turėjo ir nepaaiškinamo grėsmingumo.
Ietis nusileido žemyn, ir vos jos smaigalys palietė taurės kraštą, ši skilo į daugybę gabalėlių. Viskas iš tiesų buvo baigta.
Staiga visi demonai, neturintys žemiškųjų kūnų, ėmė klykti šiurpą keliančiu balsu, draskytis ir griūti ant žemės. Jie skydo lyg tirpstantis vaškas, pamažu prarasdami savo formą, kol galiausiai teliko vien dervos balos, nuklojusios žemę. Jų klyksmai taip pat pamažu nutilo. Likę Tarybos nariai, kurių likę buvo jau visai nedaug, pasišalino. Vienas vienintelis Salvijus tebebuvo čia ir kaip įmanydamas stengėsi išsilaisvinti iš Alesos gniaužtų, tačiau ši jo nepaleido.
- Aš juo pasirūpinsiu, - pasakė ji atsigręžusi į mane, o tada dingo.
Gabrielio sparnai taip pat dingo, atrodė, kad jų niekada ir nebuvo, kad tai tebuvo apgaulinga haliucinacija. Jis iš lėtų priėjo prie mūsų.
- Ar visi sveiki?
- Ne, - atsakiau. – Adrijus. Galbūt dar yra vilties. Mums reikia greitosios.

* * * *

Važiavome greitosios automobiliu, aš su Klėja sėdėjome Adrijui iš dešinės, Gabrielis – iš kairės. Mums iš paskos važiavo visa greitųjų virtinė. Sužeistųjų buvo daug. Taip pat ir mirusiųjų.
- Ar jis išgyvens? – persigandusi paklausė Klėja.
- Nežinau, - sušnibždėjau. – Nemanau. Stebuklas, kad jie apskritai rado pulsą.
Greitųjų sirenos skambėjo įkyriai. Jos vis nesiliovė kaukusios. Norėjau išrauti garsintuvus nuo automobilių šonų, nuplėšti nuo stogo raudonai ir mėlynai žybsinčias lemputes. Norėjau tylos, nors ir žinojau, kad joje būtų dar sunkiau tverti laukimą.
Šalia Adrijaus juodame maiše gulėjo Tajaus kūnas.
Gabrielis sėdėjo neramiai, grąžydamas rankas ir vis muistydamasis.
- Kas yra? – neapsikentusi paklausiau. – Ar nori ką nors mums pasakyti?
Jis netvirtai linktelėjo galva.
- Žinai... jeigu jis numirs... aš galėčiau jį išgelbėti.
- KĄ? – abi su Klėja įsispoksojome į Gabrielį.
- Angelai gali išgelbėti mirusiuosius. Tačiau tik vieną kartą gyvenime.
- Kaip?
- Na... mes turime paaukoti savo nemirtingumą.
Klėja ėmė drebėti.
- Nemirtingumą?
- Taip. O kodėl, manote, mano senelis, prosenelis ir tėvas jau mirę? Jie galėjo gyventi žymiai ilgiau, ypač prosenelis, kuris buvo grynakraujis. Kodėl, kaip manote, pasaulyje liko tiek mažai grynakraujų angelų? Todėl, kad mes randame žmones, kuriuos mylime, ir nebenorime jų prarasti. Ir jeigu šie miršta nenatūralia mirtimi... mes juos prikeliame. Bet tai galime padaryti tik paaukoję savo nemirtingumą. O tada nugyvename normalų, žmogišką gyvenimą, pasenstame ir numirštame kartu su savo mylimaisiais.
- Ir tu gali tai padaryti? – paklausiau.
- Galiu.
Pažvelgiau į du kūnus, paguldytus ant sulankstomų lovų. Kažin, ar įmanoma prikelti demonus? O gal jie palieka kūnus, kuriuos buvo apsėdę?
- Gabrieli? O kas nutinka demonams po mirties?
- Demonams? Na, jeigu jie numiršta dar kartą, kas nutinka labai retai, nes jie ypač viskam atsparūs, yra du keliai, kuriais jie gali nueiti: ypatingai blogi, besieliai demonai būna pasmerkti amžinajam išnykimui, tačiau demonai, turėję nors kruopelytę žmogiškumo, gėrio savyje, gali pasirinkti atgimti.
Atgimti?
Susimąsčiau. Kažkodėl nujaučiau, kad tai būtų kelias, kurį pasirinktų Tajus. Jeigu jau numirė, jis atgims. Galbūt jau dabar jo siela ten, aukštai, tarp žvaigždžių... Staiga nusprendžiau, kad mano kerštas Tajui jau atliktas. Jis mirė, ir savo mirtimi atpirko Milos ir Emės mirtis. Tegul toks jis ir lieka. Tegul jis ilsisi ramybėje.
Netikėtai aparatas, prie kurio buvo prijungtas Adrijus, ėmė pratisai cypti. Jo širdis sustojo.
- Pasitraukit! – angliškai sušuko mums estė gydytoja, iki tol sėdėjusi atokiau nuo visų. Ji pribėgo ir ėmė elektrošoku gaivinti Adrijų.
- Gabrieli! – sušukau.
Jis pažvelgė į mane, tuomet akimis susirado Klėjos veidą. Ji žiūrėjo į jį pastėrusi.
- Ar tu... ar tu tai padarysi? – paklausė ji.
- Jeigu tik tu man leisi, mano meile. Jeigu tik nepaliksi manęs, kai tapsiu mirtingas ir silpnas.
- Ką tu šneki?! Žinoma, kad ne. Aš galėčiau kad ir dabar su tavimi žengti prie altoriaus.
Gabrielis nusišypsojo įsimylėjusio vaikino šypsena, ir aš akimirksniu supratau, kad jis ją tikrai nuoširdžiai myli. Ir nuliūdau bei išsigandau, nes mano gyvenimo meilė gulėjo priešais mane ant sulankstomos lovos su ratukais, ir jo širdis neplakė.
- Padaryk tai! Greičiau! – surikau.
Gabrielis atsistojo, nustūmė gydytoją į šoną, ir ta šūktelėjusi parkrito. Ji apalpo, Gabrielis pasilenkė virš Adrijaus galvos ir... jį pabučiavo. Tačiau kaip ir tąkart, kai mirė Emė, bučinys tebuvo simbolinis. Tuomet juo ji perdavė man savo galias, dabar Gabrielis perdavė Adrijui gyvybę. Nusišypsojau pagalvojusi, kad kai Adrijus pabus, būtinai pasakysiu jam, kad bučiavosi su vaikinu.
Gabrielis atsitraukė. Adrijus nejudėjo, tačiau mačiau, kad į jo veidą sugrįžta raudonis, gyvybė. O tuomet jis kostelėjo.