Pabudimas (BAIGTA)

40 dalis.

Tik pasakiau, kad žmonės aktyvesni, ir nebesulaukiu niekaip daugiau nei trijų "vote" :D Na, žinokit kad aš dažniausiai laukiu bent jau 5 "vote", kad įkelčiau naują dalį :) paprasčiausiai tylieji skaitytojai, man norisi bent jau kažkokio ženklo, kad mano istorija skaitoma :)

Kadangi truputį aktyvesni pasidarėt, nusprendžiau įkelti naują dalį. Nebe tiek ir daug liko, 8 dalys iki pabaigos :) 

Kitą dieną mums prasidėjo pamokos. Olavas nemelavo – jis iš tiesų nutarė, kad mums ir šioje, svetimoje, mokykloje reikia lankyti pamokas. Kol estų mokiniai sėdėjo universitetų kabinetus primenančiose klasėse, mes grūdomės mažyčiuose kambariukuose, panašiuose į sandėliukus, ir dažnai net ne po vieną mokinių klasę, bet po dvi. Mokytojai per mokinių sambrūzdį stengėsi prarėkti savo dėstomo dalyko informaciją, bet jiems nelabai kaip sekėsi.

Pagaliau atėjo ilgoji pertrauka, per kurią visi skubėjo nueiti pavalgyti priešpiečių. Laukiau Klėjos, užsidariusios bendrajame tualete, nes čia, kitaip nei mūsų mokykloje, mokiniai neturėjo nuosavų tualetų. Išimtis, aišku, buvo mokytojų patalpos.
Išgirdau, kaip Klėja atsuko čiaupą, ir netrukus ji jau išėjo į koridorių, kur stovėjau ir laukiau aš.
- Na, tai einam? – paklausė apsikabinusi kuprinę. Jai labai čia patiko, nors neabejojau, kad taip yra ne dėl pamokų ar mokinių, o dėl Gabrielio, gyvenančio šioje mokykloje.
- Einam, einam, - atsakiau, ir mes patraukėme link valgyklos.
Visi stalai mums atėjus jau buvo užimti. Susigrūdome kartu su keliais pavėlavusiais devintokais ir ėmėme valgyti. Maistas buvo atvėsęs, dėl ko mano nuotaika, šiandien ir taip nekokia, dar labiau subjuro. Valgiau tylėdama, o Klėja lyg užsivedusi kalbėjo, kad mes veikiausiai dar ilgai čia liksime ir kaip ji dėl to džiaugiasi.
Staiga išvydau kai ką, ko matyti visai nenorėjau. Gabrielis, stovintis šalia įėjimo, atsirėmęs į durų staktą, pagavo mano žvilgsnį ir šyptelėjęs man pamojavo. Stengiausi neišsiduoti jį pamačiusi, kad, neduok Dieve, Klėja irgi jo nepamatytų ir jos veide neatsirastų tos kvailos įsimylėjėlės išraiškos. Tačiau buvo jau per vėlu: ji nusekė mano žvilgsnį ir, išvydusi Gabrielį, nušvito iš laimės.
- Oi, žiūrėk, Gabrielis! Kažin, ką jis čia veikia? Juk, kiek žinau, kaip ir mokytojai jis valgo atskirai, ne su mokiniais. Be to, kodėl jis mojuoja TAU? – ji atsisuko ir nutvilkdė mane pagiežos kupinu žvilgsniu.
- Klėja, aš nežinau, - gūžtelėjau pečiais. – Gal nueik ir paklausk jo to pati?
Ji nuraudo iki pat ausų galiukų.
- Ne, negaliu. O jei jis paklaus, kodėl klausiu? Negaliu negaliu negaliu, - ji užraudo dar smarkiau ir susigūžė iš įsivaizduojamos gėdos. – Pernelyg bijau. Donatile, o gal tu paklausi?
Gūžtelėjau pečiais dar kartą.
- Gerai, kai pabaigsiu valgyti. Jei tik iki to laiko jis nenueis.
Klėja sutiko. Ji daugiau nebepaėmė į burną nei kąsnio, visą laiką krutėjo tarsi negalėdama nustygti vietoje.
Deja, mums pabaigus valgyti Gabrielis tebebuvo čia. Man teko sunki misija nueiti su juo pasikalbėti. Atsidusau ir pakilau nuo stalo.
- Einam.
Klėja stryktelėjo lyg bitės įgelta. Mes patraukėme link išėjimo iš valgyklos.
Priėjau prie Gabrielio. Klėja sekė man iš paskos.
- Labas, - pasakiau jam.
- Sveika, - šyptelėjo jis.
- Ką čia veiki? Juk ne valgyt atėjai, tiesa?
- Ne, valgykla skirta mokiniams. Atėjau čia saugoti tavęs.
- Ką? – nustebau.
- Olavo įsakymas. Privalau nuo šiandienos tave saugoti kiekviename žingsnyje. Tai ir darau. Juk esi ta, kurios nori demonai.
Susiraukiau. Man tokia mintis visai nepatiko, juo labiau, kad Klėja būdama arti jo elgėsi kaip ne viso proto. O kas bus, kai jis šalia bus visą laiką?
- Aš neprašiau apsaugos.
- Olavui tai nerūpi. Jis prašė perduoti, kad arba sutinki su mano apsauga, arba visos jūsų mokyklos mokiniai gali keliauti, kur nori. Jis neketina rizikuoti saviškių saugumu, o aš vienintelis galiu tave apsaugoti.
Sustingau. O taip, Olavas tikrai yra bjaurybė ir niekšas.
- Gerai, - sušnypščiau. – Sekiok mane, jeigu nori. Tik į tualetą kartu neikim, prašau.
Gabrielis kreivai šyptelėjo ir linktelėjo galva.
Mes su Klėja patraukėme į pamoką. Gabrielis nusekė mums iš paskos.

* * * *

Pamokos pasibaigė, o jis vis dar nuo mūsų neatstojo. Kartu su Klėja nuėjome į savo kambarį. Mara, vos tik jį išvydusi, išplėtusi iš baimės akis pašoko ir išbėgo į koridorių. Veikiausiai Gabrielis buvo „užsitarnavęs" mokykloje reputaciją. Mes su Klėja susėdome kambario viduryje, ant kilimo, ir išsidėlioję priešais save knygas ėmėme ruošti namų darbus drauge. Gabrielis, porą minučių pavaikščiojęs ratais nerasdamas sau vietos, galiausiai klestelėjo ant artimiausios, tai yra mano, lovos. Jis atsigulė, nukorė kojas ant žemės, susidėjo rankas už galvos ir įsispoksojo į lubas. Nepatenkinta papurčiau galvą ir ėmiau daryti namų darbus.
Su Klėja gerą valandą susikaupusios rašėme lietuvių kalbos rašinį, vis pasitardamos tarpusavy gimtąja kalba, net nenumanydamos, kad Gabrielis supranta tai, ką sakome. Galiausiai perėjome prie matematikos, ir, kai Klėja paklausė manęs, ar gerai padarė uždavinį, jis atsisėdo ir lyg niekur nieko taip pat prakalbo lietuviškai:
- Ne, negerai. Pirma turi perkelti iksus į vieną pusę, o tik paskui atimti, nes perkėlus pasikeičia jų ženklas.
Abi įsispoksojom į jį išpūstomis akimis.
- Tu... tu kalbi lietuviškai? – išspaudžiau.
- Merginos, aš angelas ir man du šimtai šešiasdešimt aštuoneri metai. Manote, kad ko nors NEMOKU? Kažkada buvau užsukęs į jūsų kraštą. Žinot, trumpam, gal tik kokiai dešimčiai metų. Ten ir išmokau jūsų kalbos. Beje, galiu pasakyti, kad esate visiškos nuobodos. Leidžiate laisvalaikį sąžiningai ruošdamos namų darbus? Rimtai??? Nejaugi nėra nieko geresnio, ką galėtumėte paveikti?
Man nuo šios jo pastabos buvo nei šilta, nei šalta, užtat Klėja tirštai užraudo. Ji nenorėjo jo akyse atrodyti nuoboda. Puikiai ją supratau.
- Ne tavo reikalas, ką mes veikiam, - atkirtau, - jei nori, gali eiti iš čia. Niekas tavęs nelaiko.
Jis kostelėjo ir pakilo nuo lovos.
- Jei norit, galiu jums parodyti kai ką tikrai cool. Jums patiks.
Perverčiau akis. Angelas, kuris bando būti „cool". Nieko kvailesnio turbūt nesugalvosi.
Tačiau iš Klėjos veido išraiškos supratau, kad ji nori eiti. Ji žvelgė į mane tokiomis gailiomis akimis, kad negalėjau atsilaikyti.
- Na, gerai. Tu eik.
- O tu?
Papurčiau galvą.
- Nenoriu. Bet tu gali eiti. Aš padarysiu namų darbus ir perrašysiu tau į sąsiuvinį, tad gali nesijaudinti.
Ji net apsiašarojo.
- Ačiū. Tu esi pati pati pati geriausia draugė pasaulyje, - ji mane apsikabino, o tada pakilo ir nusekė paskui Gabrielį.
Šis sustojo prie durų ir atsisukęs dar kartą paklausė:
- Tikrai neisi? Aš šiaip jau turėčiau tave saugoti.
- Ne, neisiu. Nepergyvenk, man nieko nenutiks. Aš tiesiog sėdėsiu čia ir ruošiu namų darbus, tad pavojus man negresia. Būsiu tokia pati nuoboda, kaip įprastai.
Jis linktelėjo galva, o tada abu su Klėja iškurnėjo uždarydami duris.

* * * *

Atėjo vakaras. Mara grįžo, bet kartais vis dar baimingai dairydavosi į duris, tarsi Gabrielis galėtų bet kurią sekundę jas atplėšti ir rėkdamas įpulti į kambarį. Galiausiai atėjo ir praėjo vakarienė, bet jo su Klėja kaip nebuvo, taip nebuvo. Pradėjau šiek tiek nerimauti: nors ir angelas, Gabrielis vis tiek man priminė vieną iš tų vaikinų, kurie pirmai progai pasitaikius suvilioja merginą, su ja permiega, o tada palieka. O Klėja buvo akivaizdžiai iki ausų jį įsimylėjusi.
Galiausiai, truputį prieš dešimtą, Klėja įžengė į kambarį tokia laiminga, kad atrodė lyg girta. Ji atsisėdo ant savo lovos, susidėjo rankas ant kelių ir kvailai šypsodamasi įsispoksojo į mane.
- Nori papasakoti, ką veikei? – paklausiau.
Ji nekantriai sulinksėjo.
- Na, tai pasakok.
Ji išsišiepė dar labiau, jeigu tik tai išvis įmanoma.
- O, Donatile, aš įsimylėjau!
Pavarčiau akis.
- Matosi. Turbūt Gabrielį?
- Gabrielį!!! – ji net stryktelėjo nuo lovos. – Ji nusivedė mane į tokį nuostabų stiklinį kambarį, pilną gėlių...
- Tai vadinama oranžerija.
- Na, taip, į oranžeriją, ten tikrai buvo nuostabu, kaip jis ir žadėjo, ir mums atnešė labai skanaus maisto, mokytojų ir mokinių maisto lygis tikrai skiriasi!
Dabar jau gailėjausi, kad nėjau kartu su jais. Pasiilgau šilto, skanaus valgio. Namų darbai to buvo neverti.
- O paskui jis pasakojo man apie savo gyvenimą. Pasakojo, koks pasaulis buvo prieš du šimtus metų, kokiuose kraštuose lankėsi ir panašiai.
O gal ir ne. Gal ir gerai, kad ten nėjau. Jis aiškiai nusivedė ją ten norėdamas užkabinti jai ant ausų makaronų, kitaip tariant, suvilioti, ką jau buvau nuspėjusi. Ir vargšelė aiškiai įkliuvo į jo spąstus. Kaip man dabar ją iškapstyti? Ir kas galėtų pagalvoti, kad angelai gali būti tokie mergišiai?
Klėja kaip užsivedusi skiedė apie tai, kokius žygdarbius Gabrielis nuveikė prieš kelis šimtus metų. Nusižiovavau ir ėmiau persirenginėti naktiniais.
- Gerai, Klėja, - pasakiau guldamasi į lovą, - pasikalbėsime rytoj, o dabar noriu miego.
Ji nesiginčydama sutiko ir taip pat atsigulė miegoti. Tačiau kai šviesos mūsų kambaryje užgeso, aš dar ilgai neužmigau.
Iš tiesų tiesiog norėjau ją užtildyti. Klėjai gerai. Jos nepersekioja pamišusios demonų Tarybos, Liuciferis neketina apsėsti jos mylimojo ir paversti jos savo žmona. Dabar labiau už viską norėjau būti su Adrijumi, prie jo prisiglausti, nes žinojau, kad jo širdies dūžiai nuramintų nerimą mano viduje.
Pasisukau ant šono ir įsikniaubiau į pagalvę, įsivaizduodama, kad tai – Adrijaus kūnas. Net nepajutau, kaip užmigau.