Pabudimas (BAIGTA)

38 dalis.

Kitą rytą prabudau prikelta skambučio. Pašokau iš lovos galvodama, kad tuoj prasidės pamokos, manydama, kad vis dar esu savo senojoje mokykloje. Tuomet suvokiau, kad šio skambučio garsas šiek tiek skiriasi nuo mūsiškio, ir prisiminiau, kur iš tiesų esanti.
Mergaitė, kurios kambaryje gyvenau, dėbtelėjo į mane kaip į beprotę.
- Labas rytas, - pasisveikinau angliškai.
Ji dar kartą į mane dėbtelėjo.
- Mara.
- Ką?
- Mano vardas Mara. Vakar to klausei.
- A, aišku... Malonu susipažinti, Mara.
Ji nieko neatsakiusi patraukė prie durų. Tačiau paskutinę sekundę, tarsi apsigalvojusi, apsisuko ir paklausė:
- Ar žinai kaip nusigauti į valgyklą?
- Tiesą sakant, ne.
- Tuomet greičiau renkis. Nuvesiu tave, bet su sąlyga, kad paskubėsi. Na, tai ar nori?

* * * *

Valgykla buvo milžiniška, dvigubai didesnė už mūsų mokyklos valgyklą. Tačiau estai užėmė vos pusę jos – mokyklai aiškiai trūko mokinių. Tačiau dabar, čia atsikrausčius mūsiškiams, kita pusė valgyklos buvo prisigrūdusi vien mūsų mokyklos mokinių. Estai žiūrėjo į juos nepatikliai, vis dėbtelėdavo piktu žvilgsniu, kaip prieš tai į mus su Klėja vis žiūrėjo Mara. Man įėjus jie nustojo valgyti ir įsispoksojo į mane.
- Eik prie saviškių, - angliškai paliepė Mara. – Nesijaudink. Jie greitai su jumis apsipras.
Linktelėjau galva ir patraukiau prie savo mokyklos mokinių. Nelabai buvo likę laisvų vietų, tad teko atsisėsti ten, kur papuolė. Įsispraudžiau tarp poros dvyliktokų. Jie keistai į mane pažiūrėjo, bet paskui, tarsi susitaikę su mano nepageidaujamu buvimu tarp jų, nusisuko ir ėmė toliau valgyti.
Netrukus man atnešė pusryčius, ir aš nusivyliau pamačiusi, kad maistas atrodo daug prasčiau, nei mūsų mokykloje. Įskilusioje lėkštėje gulėjo du bet kaip numesti blynai, apipilti vos lašeliu uogienės. Deja, daryti nebuvo ką, tad pasitenkinau tuo, ką gavau. Pavalgiusi anaiptol nesijaučiau soti, bet bent jau skrandis taip nebegurgė.
Staiga prie manęs priėjo Klėja.
- Donatile, mano tėtis nori su tavimi pasikalbėti. Ir Olavas. Jie nori išsiaiškinti, kas konkrečiai nutiko mūsų mokykloje prieš mums čia atvykstant, kad žinotų, ką daryti toliau.
Įsitempiau iš baimės, bet linktelėjau Klėjai. Pakilau nuo stalo ir kartu su Klėja nusekiau paskui vieną estą, kuris atrodė veikiau kaip mokytojas, o ne kaip mokinys.
Mums belipant laiptais iš antro aukšto į trečią kažkaip supratau, kad veikiausiai einame į direktoriaus Olavo kabinetą. Įsitempiau kaip styga, nes visai nenorėjau eiti į jo asmeninę erdvę. Lygiai taip pat nenorėjau ir kalbėti apie tai, kas nutiko tą dieną, kai pabėgome iš mokyklos, deja, privalėjau.
Užlipę laiptais pasukome siauru koridoriumi ir netrukus atsidūrėme priešais tamsaus medžio duris. Estas į jas pasibedė, tuomet kiek palaukė ir atidarė. Už jų išvydau prabangų kabinetą su raudonmedžio grindimis, auksu puoštais tapetais bei senoviniais, puošniais baldais.
Estas kažką pasakė, o Olavas, sėdintis ant juodo odinio fotelio, atsakė. Estas linktelėjo, praleido mus į kambarį, o tada išėjo, po savęs uždarydamas duris.
- Prašom sėstis, - sukomandavo Olavas angliškai, ranka mostelėdamas į raudono aksomo sofą. Nustebau pamačiusi ant jos jau sėdint Adrijų, tačiau nieko nesakiau ir pritūpiau šalia. Klėja įsispraudė tarp mūsų, ir dabar mes visi trys laukėme, ką pasakys Olavas bei ant kito fotelio sėdintis Hiliaras.
Pirmas prabilo pastarasis.
- Donatile, Adrijus pasakojo, kad tą dieną, kai demonai užpuolė mūsų mokyklą, jis matė tave nuo galvos iki kojų apsitaškiusią krauju, ir tu pasakei jam, kad Emiliana mirė.
- Taip. Ją nužudė Tajus, demonas, kuris mane persekiojo. Apsitaškiau krauju bandydama ją išgelbėti, - kabėjau trumpai ir sausai, nes tik taip sugebėjau susivaldyti nepravirkusi. Kažkodėl jaučiausi lyg tardoma areštinėje.
- Kodėl jis ją nužudė?
- Nes norėjo apsaugoti mane.
- Nesupratau?
Giliai įkvėpiau. Kaip paaiškinti jiems, kas nutiko? Negi tikrai turėsiu pasakoti jiems apie demonų Tarybą, siekiančią prikelti Liciferį, apie tai, kaip Tajus buvo pasiųstas manęs surasti, nes buvau laikoma galingiausia aiškiarege, galinčia atlikti šėtono iškvietimo burtą, bet to nepadarė, nes mane įsimylėjo, apie tai, kaip atsirado Emė, dar galingesnė aiškiaregė, ir jis buvo priverstas ją nužudyti, nes ją vis tiek būtų radusi bei panaudojusi burtui kita demonų grupuotė, taip pat pasiųsta Tarybos, be to, aš turėjau tapti Liuciferio žmona, o Adrijus – jo kūnu, ir dar apie tai, jog Emė man atidavė savo galias, ir dabar aš iš tiesų esu galingiausia pasaulyje aiškiaregė, ir galbūt jau dabar ta kita demonų grupuotė manęs ieško, ir jau niekas nebegalės manęs apsaugoti, netgi Tajus, nes jis mirė, tiksliau, aš jį nužudžiau... Ir kaip aš jiems tai paaiškinsiu, jeigu ir pati nelabai viską suprantu?..
Atsidusau ir prisidengiau delnu akis. Turiu tai padaryti. Ne, ne turiu, o privalau. Dėl Emės. Jie nusipelnė žinoti, kaip ji mirė. Ji nusipelnė, kad jos likimas, jos istorija nebūtų užmiršta. Ir kad už ją būtų atsiimta.
Pakėliau akis.
- Gerai, aš jums viską papasakosiu. Tik istorija bus ilga... ir skaudi. Bent jau man. Nežinau, ar iš tiesų norite tai žinoti, bet jei jau sakote, kad taip, aš jums papasakosiu. Viską nuo pat pradžios iki pabaigos.
Ir tuomet aš papasakojau. Pradėjau nuo to, kaip pirmą kartą kapinėse sutikau Tajų, ir jis mane sužavėjo. Neslėpiau jokių savo jausmų – Adrijus turėjo sužinoti viską. Papasakojau apie visus įvykius, kurie man nutiko per tuos mėnesius, kol mokiausi aiškiaregių mokykloje, nenuslėpdama nei sapnų, nei pokalbio su Alesa ar ko nors kito. Kai papasakojau apie tai, kad turėjau tapti pragaro valdovo žmona, o Adrijus – jo kūnu, pastebėjau, jog šis nuleido galvą, o veide atsispindėjo skausmas. Kalbėjau gerą valandą, o gal ir dar daugiau, ir pabaigusi tuo, kad čia atvažiavusi atpažinau kelią iš savo sapno, nutilau. Visi kurį laiką tylėjo. Hiliaro akyse mačiau baimę ir netikėjimą, o Klėja, rodos, laikėsi tvirtai. Tada Olavas, pasimuistęs kėdėje ir atsikrenkštęs, prabilo:
- Na taip, tai įdomi istorija. Ir nors esu nelinkęs tikėti visais joje sakomais faktais, ji daug ką paaiškina. Pavyzdžiui tai, kad tai tu padegei savo mokyklą.
Pajutau, kaip skruostai užsiliepsnoja. Na, jis tikras niekšas. Kaltina mane dėl pirmo pasitaikiusio dalyko.
- Neketinu prieš jus aiškintis, - atkirtau, - ypač kai ta mokykla net nepriklausė jums.
Jis prunkštelėjo, bet nieko neatsakė. Po trumpos tylos lyg niekur nieko pakeitė temą:
- Gerai, dėl viso to demonų reikalo... mes turime jums atsvarą.
- Kokią dar atsvarą?
- Angelą.
Va dabar tai jau aš juo nepatikėjau. Demonai – jie visur aplink, jų tiesiog pilna, jie blogi ir negailestingi. O angelai?.. Jų egzistavimu aš netikėjau. Niekas niekados man nebuvo užsiminęs apie juos ar apie rojų. Tai paprasčiausiai skambėjo per daug banaliai ir netikroviškai.
- Netikiu, - pasakiau paprastai.
- Tai ir netikėk. Bet mes vieną turime. Tiesa, ne visai grynakraujį, bet... jis saugo mūsų mokyklą jau du šimtus metų, nuo to laiko, kai ši buvo įkurta, ir yra patikimesnis už bet kokius burtus. Jis vienintelis gali kovoti su demonais ir juos nugalėti. Dabar jums jo labiau reikia, tad trumpam paskolinsiu.
Susiraukiau. Kad ir kas tas angelas būtų, Olavas apie jį kalbėjo ne kaip apie gyvą būtybę, bet kaip apie daiktą.
- Ir darau tai ne dėl tavęs, panele ypatingoji. Darau tai dėl Hiliaro. – Jis pasisuko į kairę pusę ir garsiai šūktelėjo. – Gabrieli, išeik!
Staiga atsidarė durys kitoje kambario pusėje, kurių anksčiau nepastebėjau per milžinišką knygų lentyną. Pro jas įėjo aukštas, lieknas, šviesių plaukų, baltos kaip pienas odos bei gražių veido bruožų jaunuolis.
- Sveiki, - pasisveikino jis sklandžia anglų kalba. – Aš – Gabrielis, trečios kartos angelas.