Pabudimas (BAIGTA)

37 dalis.

Pastėrusi stebėjau vaizdą už lango. Jo panašumas su sapno vaizdu buvo nenuginčijamas ir pernelyg akivaizdus, kad būtų atsitiktinis. Buvo keista ir kraupu matyti jį tikrovėje.
Tiesa, šiokių tokių skirtumų buvo. Pavyzdžiui, kelias buvo platesnis nei sapne, ežerai mažesni, o į mišką vedė ne siauras vingiuotas miško takelis, bet tiesus platus kelias. Be to, kalno viršūnėje bolavo milžiniško pastato stogai, šis savo forma priminė pilį. Jei ne visi šie skirtumai, turbūt jau būčiau išdaužusi langą ir puolusi bėgti atgal.
Staiga mes sustojome. Atšlijau nuo lango ir sutrikusi pažvelgiau į Marcelį. Jis tik gūžtelėjo pečiais.
Nusprendžiau atsistoti ir tarp keleivių susirasti Klėją. Taip ir padariau. Tik ją radau ne sėdinčią keleivių sėdynėje, o stovinčią prie pat vairuotojo ir kažką su juo besiaiškinančią.
- Kas čia vyksta? – paklausiau draugės.
Ji atsigręžė į mane.
- O! Donatile! – nustebusi šūktelėjo. – Taip tyliai prislinkai... išgąsdinai! Kas vyksta? Kas vyksta... atrodo, kažkokie nesklandumai.
- Taip, - pridūrė vairuotojas, tamsiagymis pilvotas vyras nepaprastai tankiais ūsais. – Dar ir kokie nesklandumai. Jie sako kad ežerai vienoj vietoj susijungia, ir ten būna plynas ledas. Ledas – dar nieko, slidu, bet pravažiuoti galima. Bet štai vakar atšilo oras, ir ledas pasidarė plonas. O ten gana gilu – negalvokit, kad ne, jeigu ledas įlūžtų, tektų kapstyti autobusą iš duobės. Taigi dabar direktorius Hiliaris –
- Jo vardas Hiliaras, - susierzinusi pataisė vairuotoją Klėja.
- Taip, taigi direktorius Hiliaris su kitu vairuotoju svarsto, ar daryti lankstą, kurį vasarą ar šiaip ar taip daro visi, norintys patekti į mokyklą, kai vanduo nebūna užšalęs, ar bandyti važiuoti per ledą. Bet suprantat, lankstas būtų labai didelis, tektų važiuoti atgal, gautųsi papildomos išlaidos už benziną...
- Aš viską sutvarkysiu, - akimoju nusprendžiau. Emė prieš mirdama man atidavė visas savo galias. Turbūt netroško, kad jų niekados niekam nepanaudočiau, ypač jeigu jų tikrai reikia. Taigi nusprendžiau sutaupyti visiems laiko, nervų ir pinigų. Man tai atrodė kaip gera mintis.
Vairuotojas su Klėja spoksojo mane išpūstomis kaip žuvų akimis, matyt, laukdami paaiškinimo. Deja, net neketinau jo pasakyti.
- Jums tereikia atidaryti duris, - trumpai tariau.
- Bet kodėl? Mergaite, ką tu gali padaryti? Juk ledo nepastorinsi.
- Tiesiog atidaryk duris! – netekusi kantrybės sušukau.
Klėja su vairuotoju susižvalgė.
- Jumis dėta jos paklausyčiau, - įspėjo Klėja, - kartais ji gali būti tikra beprotė.
Vairuotojas paklausė, nuspaudė kažkokį mygtuką, truktelėjo kažkokią rankenėlę, ir autobuso durys atsidarė. Permečiau tuos du piktu žvilgsniu, o tada patraukiau link išėjimo.
Išlipau. Lauke siautė stingdantis šaltis, o aš tevilkėjau megztinį. Vis dėl to nebuvo pakankamai šalta, kad ledas būtų storas ir saugus važiuoti autobusu. Kuo skubiau patraukiau link autobusų voros pradžios, mat pati buvau jos pabaigoje. Mačiau, kaip tolyje ginčijosi dvi juodos figūrėlės, aršiai gestikuliuojančios savo mažytėmis rankomis.
Man einant artyn, figūrėlės vis didėjo ir didėjo, kol galiausiai jau sugebėjau atskirti, kuri iš jų atrodo kaip mūsų mokyklos direktorius, Hiliaras. Atskyriau ir jų balsus, beprasmiški garsai virto žodžiais:
- Jūs nesuprantate! – rėkė kito autobuso vairuotojas. – Mes NEGALIME važiuoti per ledą. Jis įluš. Čia vanduo gal ir negilus, bet kad įklimpsime – net neabejoju.
- Ne, tai jūs nesuprantate! Mes turime patekti į tą mokyklą KAIP ĮMANOMA GREIČIAU. O jeigu apsisuksime ir važiuosime aplinkkeliu, prarasime daug laiko. Be to, tai mums papildomai kainuos.
- Žmonių saugumas tikrai svarbiau, nei pinigai!
- Jeigu važiuosime pakankamai lėtai, ką mes ir padarysime, jeigu nuspręsim apsisukti, mano mokyklos mokiniams iškils daug rimtesnis pavojus, nei įlūžęs ledas!
- Nieko nebesuprantu! Tai – visiška nesąmonė!
- Pasitraukit! – surikau jiems abiems sparčiai eidama į priekį.
Abu atsisuko į mane ir įsispoksojo.
Priėjau prie ledo. Jo plotis siekė apie dešimt pėdų, jis buvo toks pats plonas, kaip ir sapne. Dar nespėjusi visiškai jo prieiti ištiesiau ranką į priekį ir sukaupiau galias.
DABAR.
Pajutau šaltį: stingdantį šaltį, einantį iš mano vidaus. Jausmas buvo toks pats, kaip tada, kai pirmą kartą nudažiau snaiges mėlynąja ugnimi. Rankos užtirpo; kūną nukrėtė stingulys.
Tuomet pakilo labai smarkus ir labai šaltas vėjas. Jis virto beveik audra.
Per akimirksnį ledą nuklojo baltas šerkšnas. Mačiau, kaip jis keliauja ledu į kitą kelio pusę. Permatomumas išnyko. Ledas tapo baltas.
Atitraukiau ranką ir atsisukau į tuos du.
- Dabar jis pakankamai tvirtas, - pasakiau. – Galime važiuoti. Nereikės daryti lanksto. Jokio pavojaus mokiniams.
Hiliaras išsižiojo, bet taip ir neprabilo. Patraukiau atgal link savo autobuso. Kai jį priėjau ir įlipa į vidų, į mane sužiuro visų autobuso keleivių akys. Labiausiai nustebęs, žinoma, atrodė vairuotojas. Jo akys priminė stiklinius rutuliukus. Neabejojau – Hiliaras ką nors išmąstys, kad viską užglaistytų, tik tai gali kainuoti šiek tiek brangiau nei benzino papildymas.
- Tu!!! – suriko Klėja netverdama pykčiu. – Ką tu padarei? Jie matė! VISI MATĖ!!!
Nesiklausiau jos, tiesiog nuėjau ir atsisėdau į savo vietą. Buvo gera panaudoti savo naująsias galias. Buvo gera žinoti, kad Emės gebėjimai nėra užmiršti, kad jie naudojami ir padeda mums kebliose situacijose.
Be to, buvo visai gera žinoti, jog dėl mano galių mums nebereikia daryti lanksto ir dar mažiausiai valandą keliauti tam, kad pasiektume estų aiškiaregių mokyklą. Žinau, tai savanaudiška. Na, bet tokia jau aš esu.

* * * *

Olavas pasirodė esantis pusamžis vyriškis žilais, išpuoselėtais plaukais bei megztiniu aukštu kaklu. Jis rankos judesiais parodė vairuotojams, kur pastatyti autobusus. Krovinių sunkvežimis su mūsų daiktais jau stovėjo kieme, darbuotojai krovė daiktus laukan ir nešė į didelį, pilį primenantį pastatą.
Hiliaras pirmas išpuolė iš autobuso ir ėmė kalbėtis su Olavu. Kelias minutes jie, niršiai mosikuodami rankomis ir kažką garsiai rėkdami, bandė susikalbėti. Paskui Olavas pabrėžtinai atsiduso ir mostelėjo delnu tarsi pasiduodamas.
Hiliaras pabeldė į autobuso dureles ir, šioms atsidarius, įkišęs galvą į vidų pasakė:
- Visi lipate lauk.
Mokiniai pasipylė laukan iš autobusų. Pora estiškai kalbančių paauglių nusivedė mus į mokyklos vidų, klaidžiais, milžiniškais akmeniniais koridoriais. Prieš juos mūsų mokyklos patalpos atrodė visai mažutės, o pati mokykla – ne didesnė nei šios pilies trečdalis.
Staiga atsidūrėme milžiniškoje salėje. Estai sustabdė mus ant pakylos, kur susigrūdome kaip žuvys statinėje, ir angliškai paliepė:
- Palaukite čia.
Mes taip ir padarėme - stovėjome ir laukėme. Estai dingo, bet netrukus pro kitoje salės pusėje esančias plačias dvivėres duris ėmė plūsti visas mokinių srautas: nuo visai mažų vaikų iki beveik pilnamečių. Staiga supratau, ką jie daro. Tiksliau, ką daro Olavas. Niekas šiems mokiniams dar nepranešė, kas mes ir ką čia veikiame. Bet netrukus praneš. Ir, neabejoju, sužinoję didžiąją naujieną jie neapsidžiaugs.
Kažkas ėmė pro mus brautis. Pasukau galvą, norėdama pamatyti, kas tas žmogus. Tai buvo Olavas. Jis švelniai mane patraukė ir atsistojo pačiame pakylos priekyje. Dabar mes buvome tarsi kokie eksponatai, išstatyti prieš visą salę estų mokinių, o jis – renginio vedėjas, ketinantis mus parduoti už aukščiausią kainą aukcione. Olavas palaukė, kol jo mokyklos mokiniai nurims, ir ėmė kalbėti.
Nežinojau, ką jis sako, bet iš balso tono buvo aišku, jog praneša svarbią žinią. Staiga jis mostelėjo į mus. Nužvelgiau estų mokinių veidus. Jie per akimirksnį baisiai paniuro.
Smagu, vadinasi, didžioji naujiena jau pranešta.
Olavas dar porą minučių kažką pašnekėjo, o tada mokiniai ėmė skirstytis. Jis atsisuko į mus ir prakalbo angliškai:
- Jūsų miegamieji jau turėtų būti paruošti. Eikite atgal. Tuoj turėtų pasirodyti keli mokiniai, jie jus nuves ten, kur reikia.
Mes paklausėme. Visi išsmukome atgal į akmeninį koridorių. Lyg iš po žemių išdygę du mokiniai ėmė estiškai kažką šaukti ir moti rankomis. Lyg per miglą sumečiau, jog jie veikiausiai mums liepia eiti paskui.
Ir vėl ėjome klaidžiais koridoriais, tik šįkart jie dar kartais virsdavo ir į laiptus. Po poros posūkių priėjome platų, aukštomis lubomis kambarį, kurio šoninėse sienose buvo daugybė vienodų durų, sužymėtų numeriais.Sumečiau, kad tai bus mokinių miegamieji. Čia estai ėmė klausinėti mūsų pavardžių, netaisyklingai jas tardami, ieškojo kažko tankiai prirašytuose A4 formato lapuose, o paskui ėmė mus vedžioti po vieną ar du į tuos numeriais sužymėtus kambarius. Galiausiai atėjo ir mano eilė. Apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad estas vedasi ir Klėją. Ji tapo mano geriausia drauge, gyvenome kartu viename kambaryje, tad nesinorėjo, kad dabar mus išskirtų.
Estas priėjo prie 314 numeriu pažymėtų durų. Jas atidarė apie 14 metų juodaplaukė mergaitė labai paniurusiu veidu. Ji aiškiai nenorėjo dalintis su mumis savo kambariu. Estas kažką trumpai jai pasakė, ir mergaitė, linktelėjusi galva, plačiai atidarė duris ir įsileido mus vidun.
Ant dviejų iš trijų kambario lovų gulėjo mūsų su Klėja daiktai.
- Jie gerai viską sutvarkė, - nusistebėjau. Iš tiesų, kaip jie taip greitai atrinko mūsų daiktus?
Mergaitė tylėdama mostelėjo į didelę spinta, tarsi norėdama pasakyti, kad rūbus krautume ten. Mudvi su Klėja tai ir pradėjome daryti.
- Labas, - kreipiausi į mergaitę angliškai, - koks tavo vardas? Aš – Donatilė.
Mergaitė nieko neatsakė, tik piktai į mane dėbtelėjo, o tada išėjo iš kambario.
- Na, - mums likus dviese prabilo Klėja, - mokiniai čia labai draugiški, ar ne? Manau, mes ištversim.
- Klėja, - dabar jau aš dėbtelėjau, - juk žinai, kad nemėgstu sarkazmo.
Ji nusijuokė.
- Mergyt, be sarkazmo čia neišgyvensi.