Pabudimas (BAIGTA)

11 dalis.

Po kelių valandų Klėja pagaliau grįžo į mūsų bendrą kambarį, kur, be manęs, jos laukė dar ir Hiliaras bei Adrijus. Visą tą laiką ji senuosiuose mokyklos archyvuose, į kuriuos įleidžiami tik mokytojai, direktorius ir, žinoma, jo dukra, ieškojo informacijos apie mergaitę, kurią ką tik pasiuntėme amžinojo poilsio. Tėvas Teofilas jau buvo išvykęs, rodos, jo grafikas labai įtemptas.

Klėja įžengė į kambarį, laikydama rankose pluoštą senų, geltonų, tarp pirštų trupančių dokumentų, sudėtų į blizgantį baltą popieriaus įdėklą.

- Ar tai... ir yra tai? – paklausiau negarsiai.

Klėja tik lūpomis pasakė atsakymą. Jis buvo teigiamas. Ji numetė dokumentus ant mano lovos, kur visi sėdėjome laukdami. Hiliaras, būdamas arčiausiai, paėmė juos į rankas ir atvertė.

- Jos vardas buvo Amarilė Livel. Iš pavardės spėju, kad turėjo prancūzų kraujo.

- Jos pavardė yra Livelė, - pataisė tėtį Klėja. – Toks yra sulietuvintas variantas.

- Taip... – sklaidydamas dokumentus sušnabždėjo Hiliaras. – Dabar viskas aišku.

- Kas aišku? – paklausiau.

- Matai, prieš pastatant mokyklą čia stovėjo senas, gal penkiasdešimt metų buvęs apleistas pastatas. Tai buvo apleista našlaičių prieglauda. Amarilė, matyt, liko čia dar nuo tų laikų.

Klėja klestelėjo į lovą greta tėčio ir pagriebė dokumentus jam iš rankų.

- Duok man. Aš jau viską išsiaiškinau, - ji atvertė patį pirmą dokumento lapą. – Amarilė Livelė. Gimė apie tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt penktus metus. Tiksli gimimo data nėra žinoma, nes į globos namus pateko būdama apie dvejų, kai dar pati nelabai nutuokė, kas yra tas gimtadienis. Tėvai nėra žinomi. Globos namuose gyveno iki tūkstantis aštuoni šimtai aštuoniasdešimt antrų metų. Tuomet, būdama maždaug aštuonerių, dingo. Niekas jos taip ir nerado. Bet... – ji pervertė puslapį. – Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtais metais, kai globos namai uždaryti, palėpėje, senovinėje spintoje užsitrenkusiomis durimis rasti žmogaus kaulai. Per ekspertizę nustatyta, kad jie priklausė apie aštuonerių metų amžiaus moteriškos lyties vaikui. Dabar belieka tik suvesti galus...

Užsimerkiau, stengdamasi ir vėl nepravirkti. Jau per daug ašarų išverkiau šiandieną. Tačiau nieko negalėjau padaryti – atmintyje vis iškildavo kunigo, apsikabinusio vaiduoklį, vaizdas, o po sekundės prisimindavau ir sielą veriantį jos verksmą, kurio, nujaučiau, nepamiršiu iki pat mirties.

- Ji ten numirė, - tariau, - spintoje.

- Taip, - patvirtino mano žodžius Klėja. – Tais metais, kai ji dingo, po pasaulį sklido baisios ligos, maras. Žmonės badavo. Manau, ji kentėjo nuo vienos iš šių nelaimių, galbūt sunkiai sirgo, o gal pastoviai alpdavo nuo fizinio išsekimo. Spėju, kad ji buvo išsekusi. Ir tą dieną, kai dingo, galbūt nuo kažko slėpdamasi, o galbūt tiesiog žaisdama su vaikais slėpynių, ji įlindo į spintą. Ir užstrigo. Kaip jau sakiau, kai spintą rado, jos durys buvo užsitrenkusios. Jas teko atidaryti laužtuvu. Amarilė buvo tik mažas, ligų nukamuotas vaikas, tad ne tik kad nesugebėjo atsidaryti užstrigusių durų, bet ir prisišaukti pagalbos, juo labiau, kad vieta, kurioje buvo spinta – tai palėpė, ir greičiausiai ten retai kas eidavo. Na, bent jau nemanau, kad jos mirtis turėjo ilgai trukti. Greičiausiai ji paprasčiausiai užmigo ir nebepabudo.

- Bet jos vaiduoklis liko ten.

- Greičiausiai. Nors kaulus, rastus spintoje, palaidojo. Bet greičiausiai pamiršo vieną svarbų dalyką – atlaikyti už ją mišias.

- Tad jos dvasia liko mirties vietoje, - pasakė Adrijus.

- Taip. Ir per ilgą laiką virto poltergeistu, piktu, išprotėjusiu vaiduokliu.