Pabudimas (BAIGTA)

19 dalis.

Laikas bėgo, o iš demono ir draugių nieko nesigirdėjo. Porą kartų Hiliaras buvo mane susistabdęs koridoriuje, kad galėtų pasakyti, jog mano mamai ir Laurai su Šalne viskas gerai. Paskutinį kartą jis netgi siūlė nustoti jas sekti, nes atrodo, kad jos saugios, bet aš pasipriešinau, prašydama, kad jas stebėtų dar bent savaitėlę. Aš bijojau dėl jų.
Beje, Hiliaras pradėjo maždaug du – tris kartus per savaitę vykti kažkur „su reikalais". Nesu žmonių emocijų specialistė, bet kai ruošdavosi išvykti, jis atrodydavo tikrai susijaudinęs ir laimingas, be to, prisigalvodamas įvairiausių priežasčių, kodėl išvyksta, aiškiai meluodavo, ir aš ėmiau įtarinėti, kad jis lankosi pas mano mamą. Nebuvau dėl to tikra, bet labai nenorėjau, kad taip būtų, nes turėti patėvį Hiliarą... Tai tikrai būtų pernelyg keista.
Tuo tarpu pamažu artėjo Kalėdos, o kartu su jomis – mano mamos atvažiavimas. Jaučiausi tokia laiminga, kad pagaliau su ja susitiksiu, bet vis dar nerimavau dėl jos ir draugių saugumo.
Galiausiai, vieną vėsų ir šiek tiek apsiniaukusį rytą, pabudusi pažvelgiau pro langą ir pamačiau, kad sninga. Ir staiga, tarsi vėjui papūtus į tą purų sniegą, visos mano baimės ir nuogąstavimai dingo, nuskrido kažkur tolyn, į baltų snaigių pusnis.
Nusileidau laiptais žemyn į valgyklą apimta kalėdinės nuotaikos, jausdamasi puikiai, laukdama trumpučių žiemos atostogų, per kurias mokiniai gali dienai ar dviem grįžti į tėvų namus. Žinojau, kad greičiausiai nevyksiu atgal pas mamą, bet man užteko vien tos vilties, kad ji pati atvyks manęs aplankyti. Žiemos atostogos, palyginus su vasaros, buvo visiškas niekis – jos tęsėsi tik dvi savaites, o lankytis pas giminaičius galėjai tik porą dienų, kai tuo tarpu per vasaros atostogas, besitęsiančias beveik tris mėnesius, galėjai svečiuotis namuose vieną – dvi savaites. Ir aš vyliausi, kad vasarą mama suras man laiko, ir aš grįšiu namo, idant galėčiau trumpam pagyventi normalų gyvenimą. Viltis yra kvailių motina, kaip sakoma. O aš esu visiška kvailė.
Valgykloje prie vieno stalo manęs jau laukė Klėja, Adrijus, Larisa ir Marcelis. Per kurį laiką mes penki tapome neblogais draugais, ir kadangi aš dažniausiai nebūdavau itin geros nuotaikos, jie nustebo, pažinodami mane, matyti, kad esu taip gerai nusiteikusi.
- Kas nutiko? – sutrikusi paklausė Klėja.
- Nieko, absoliučiai nieko, - pasakiau išsišiepdama iki ausų ir sulinguodama į šonus kaip mažas vaikas.
- Nagi, kažkas tikrai yra. Dar nesu tavęs tokios matęs, - prabilo Marcelis.
- Iš tiesų tai priežasties nėra, - atsakiau sėsdamasi prie stalo šalia Klėjos. – Tiesiog... ką tik iškrito pirmas sniegas, artėja Kalėdos, mane aplankys mama, o tas kvailas atsitikimas su demonu, apie kurį su Klėja jums pasakojau, rodos, baigėsi, ir baigėsi gerai, taigi... viskas gerai. Pirmą kartą gyvenime man viskas klostosi taip gerai. Net sunku patikėti.
Larisa, Klėja ir Marcelis nusišypsojo. Rodos, praskaidrinau jiems nuotaiką.
- O taip... – tarė Larisa. – Per atostogas aš grįšiu namo aplankyti savo šeimos. Pagaliau pamatysiu savo mažąją sesutę... Ji trejais metais už mane jaunesnė, bet turbūt jau yra turėjusi daugiau vaikinų.
- O aš, - išsiviepė Marcelis, - pamatysiu savo brolį. Jis po metų laiko grįžta iš kariuomenės. Tarnavo Afganistane. Visa mūsų šeima labai jo laukia, mes apskritai džiaugėmės, kad jis liko gyvas, nes ten buvo patekęs į ne vieną vos mirtimi nepasibaigusią situaciją.
- Ach... – atsiduso Klėja. – O aš liksiu čia. Juk mano tėtis čia gyvena, o be jo jokių giminių neturiu... Pavydžiu jums.
- Nesijaudink, - atsakiau, - palaikysiu tau kompaniją. Mano mama turbūt net neketina vežtis manęs atgal, dabar, kai yra paaukštinta pareigose, ji apskritai nelabai turi kam nors laiko, tik žadėjo atvažiuoti manęs aplankyti. Tikiuosi, kad bent jau tai padarys.
- Padarys, padarys, pamatysi, - tarė Larisa. – Joks sveiko proto žmogus nepraleistų apsilankymo pas savo vaikus, ypač per tokią šventę kaip Kalėdos. Tai tiesiog neįmanoma.
- Tikiuosi.
Visi nutilom, susimąstėm apie artėjančias atostogas ir žmones, kuriuos per jas pamatysim. Staiga suvokiau, kad vienas žmogus iš mūsų grupės dar nekalbėjo. Pakėliau akis nuo lėkštės ir pažvelgiau į Adrijų. Jis tyliai knebinėjo maistą savo lėkštėje.
- O kaip tu, Adrijau? – Paklausiau. – Irgi liksi čia?
Jis įsmeigė akis į mane.
- Aš? Taip, aišku, kad liksiu čia. Aš juk našlaitis. Neturiu nieko, kas galėtų ateiti manęs aplankyti.
Likusį laiką prie pusryčių stalo mūsų grupelę gaubė tyla.