Pabudimas (BAIGTA)

4 dalis.

  Sunkiai praplėšiau akis. Priešais mane atsivėrė palovio tuštuma. Visame kambaryje tvyrojo prietema, kurią truputį prasklaidė tik pro langą šviečiančio gatvės žibinto šviesa. Pagalvojusi nusprendžiau, kad dabar bus jau gili naktis.
Porą minučių palaukusi, kol kūnas apsipras su pabudimu, pabandžiau pajudinti ranką. Nors ir sunkiai, bet vis dėlto pavyko. Po priepuolių visada jausdavausi siaubingai išsekusi. Teisingai, priepuolis... Man juk buvo priepuolis. Na, iš tiesų tai vizija.
Po ilgų bandymų pagaliau šiaip ne taip atsisėdau. Susigaudžiau, kad po vizijos greičiausiai užmigau. Be to, miegodama ant žemės siaubingai sušalau. Dabar nenorėjau nieko kito, tik palysti po šilta antklode ir miegoti kiek telpa. Nusprendžiau taip ir padaryti.
Įsikibusi į patalus nagais įsiverčiau į lovą. Nešiojamas kompiuteris jau seniai buvo išsijungęs pats, tad tiesiog užverčiau jį ir nustūmiau į lovos kampą. Tuomet prisiverčiau atsisėsti ir paimti mobilųjį telefoną nuo už lovos esančio naktinio stalelio. Atrakinau jį ir pažiūrėjau, kiek valandų. Rodė 04:05. Jėzau, aš pusę nakties pramiegojau ant plikų grindų. Ryte turbūt siaubingai skaudės nugarą.
Atsigulusi ištraukiau iš po savęs patalynę ir šiltai apsiklojau. Pasisukau ant šono, ruošdamasi užmigti, tačiau, rodos, miegas mane apleido. Vietoj jo į galvą atplūdo įvairūs atsiminimai.
Staiga prisiminiau savo pirmąjį priepuolį. Man buvo vos ketveri. Pamenu, kaip vieną akimirką su darželio draugais žaidžiau smėlio dėžėje, kaitinama karštos vasaros popietės saulės, o kitą prabudau vidurį nakties, tamsioje ligoninės palatoje. Visi manė, kad mane ištiko saulės smūgis, kol aš... kol neleptelėjau tėčiui, kad „sapne" šnekėjausi su neseniai automobilio avarijoje žuvusiu jo broliu, mano dėde. Vos negavau nuo jo antausio, o mama gerą valandą mane barė, kam šneku tokias nesąmones, kurios skaudina tėtį. Turbūt nei vienas iš jų nenumanė, kad skaudžiausia buvo man, nes sakiau jiems teisybę.
Antrą kartą priepuolis mane užklupo dvylikos. Vieną akimirką sėdėjau ant lovos krašto, o kitą atsibudau greitosios automobilyje... Po to įvykio tėvai mane vedė pas įvairius gydytojus, tačiau nei vienas jų nesugebėjo pasakyti, kas man negerai. O tėvai... jie tiesiog negalėjo sau pripažinti, kad turi dukrą, reginčią vizijas. Galiausiai jie kartu su šeimos gydytoja nusprendė, kad priežastis yra ne fizinė, o psichologinė, tad nuvedė mane pas psichiatrą. Šis „aptiko" manyje porą problemų, turbūt tokių pat, kokiomis skundžiasi bent pusė pasaulio paauglių, ir išrašė vaistų, kurių niekad taip ir negėriau.
Priepuolių man buvo ir daugiau, jie netgi padažnėjo, tačiau aš išmokau savo pamoką – vos tik jiems prasidėjus, užsirakindavau savo kambaryje ir pasislėpdavau, nes žinojau, kad tėvai niekados manimi nepatikės, ir kad prašyti iš jų pagalbos – beviltiška.
Galiausiai, kai buvau keturiolikos, tėtis mus paliko. Jis dažnai pykdavosi su mama, o jiems išsiskyrus, ši tvirtino, kad dėl visko kalta ji, nors aš žinojau, kad jų išsiskyrimui įtakos turėjo ir mano nenormalumas. Tėtis visada buvo konservatyvus, mistinio pasaulio nepripažįstantis žmogus, tad nieko nuostabaus, jog jam atrodžiau nenormali.
Skaudžiausia man buvo tai, kad po to, kai išėjo iš namų, jis nei karto nebandė su manimi susisiekti. Nei kartelio negavau pasveikinimo Kalėdų, Naujųjų Metų, gimtadienio ar kitų švenčių proga... Jis tiesiog apsimetė, kad aš neegzistuoju.
Užmerkiau akis, o skruostu nuriedėjo ašara. Dabar stengiausi apie nieką nebegalvoti, nuvyti mintis šalin ir užmigusi miegoti ilgai ilgai ilgai... Ir po poros minučių man tai pagaliau pavyko.

* * * *

Išgirdau, kaip kažkas beldžiasi į mano kambario duris. Lėtai pramerkiau akis ir pažvelgiau ton pusėn. Kas drįso mane prikelti iš tokio saldaus miego?
- Ko? – paklausiau užkimusiu balsu.
Mama atidarė duris.
- Nori pusryčių?
- Ne, - tariau ir pakišau galvą po antklode. Ryto šviesa spigino man į akis.
- Tikrai? Iškepiau blynelių, - rodos, mamai gera nuotaika.
Vėl atsisukau į ją. Blyneliams negalėjau atsispirti, nes tai – mano mėgstamiausias patiekalas, ir ji tai žinojo.
- Gerai. Bet prie jų norėsiu ir arbatos.
Mama šyptelėjo.
- Būtinai.
Užsidarius durims pakilau iš lovos. Na, štai ir baigėsi tas mano noras „miegoti kiek telpa".
Po dešimties minučių atėjau į virtuvę. Ant stalo jau garavo du puodeliai arbatos, šalia stovėjo dailus kiniško porceliano arbatinukas. Atsisėdau prie stalo ir ėmiau laukti. Netrukus kambaryje pasirodė mama, nešina didžiule lėkšte su blyneliais vienoje rankoje ir stalo įrankiais bei lėkštutėm kitoje. Ji išdėliojo viską ant stalo ir atsisėdo priešais.
- Gera nuotaika? – paklausiau jos. Mama retai kada gamindavo valgyti, o dar rečiau pati valgydavo kartu su savo vienintele dukra.
- Taip, - atsakė. – Poryt svarbi diena. Mane paaukštins darbe.
- Sveikinu, - daugiau nesumojau, ką pasakyti.
Mama nuoširdžiai nusišypsojo.
- Ačiū.
Po šio trumpo pokalbio mes valgėme tylėdamos. Taip, mūsų santykiai iš tiesų nėra labai artimi... Na, ką padarysi.
- Pasakyk man, - nutraukė tylą mama, - kodėl vakar užsirakinai sako kambaryje ir nebepasirodei? Net vakarienės, ir tos nebuvai atėjusi pavalgyti.
- Prastai jaučiausi.
Mama pažvegė tiesiai man į akis.
- Priepuolis?
- Na, iš tiesų tai greičiau vizija.
- Jokia tai ne vizija. Rodos, liga ir vėl atsinaujino. Ar geri vaistus? Pirmadienį užrayšiu tave pas psiciatrą, gerai?
- Ne, aš nenoriu.
- Reikia, Donatile, reikia. Jeigu delsim, tau gali būti tik blogiau. Žinok, kad nieko tokio turėti psichologinių problemų. Daugelis žmonių jų turi –
- Aš nesu psichė, mama! – pertraukiau ją.
Staiga gražusis porcelianinis mamos arbatinukas pats nučiuožė stalo paviršiumi ir šiek tiek paskriejęs oru nukrito ant grindų. Abi su mama aiktelėjom.
Išsigandusi atsisukau į mamą. Jos žvilgsnyje atsispindėjo baimė ir nusivylimas, supratau, kad parodydama, ką galiu, įskaudinau ją.
- Aš atsiprašau, - pasakiau atsistodama. – Mama, aš nenoriu pas psichiatrą.
Išbėgau iš kambario, jausdamasi kalta dėl to, kas įvyko, bet to atrodė negana. Rodės, kad visame bute trūksta oro. Tiesiog nebegalėjau jame išbūti.
Basomis kojoms išbėgau į laiptinę ir garsiai užtrenkiau buto duris. Tuomet atsirėmiau į sieną ir užsimerkiau. Leidau sau akimirką atsikvėpti.
- Ne, - tariau pati sau, - to negali būti. Aš nesu... Ne, - sušniurkščiojau. – Aš nenoriu būti nenormali. Nenoriu.