Pabudimas (BAIGTA)

36 dalis.

Mes gyvename ir mirštame tarp stebuklų.

Emė ant mano rankų buvo sunki lyg kruopų pilnas maišas. Ir, rodos, kas akimirką vis sunkėjo. Bandžiau negalvoti apie faktą, kurį kažkada girdėjau, sakantį, kad mirę žmonės pasunkėja, nes jų kūnai suglemba.
Man bebėgant iš antro aukšto į pirmą ji sujudėjo. Sustojau ir ėmiau purtyti ją, stengdamasi įsitikinti, kad ji vis dar yra blaivaus proto. Kažkodėl atrodė, kad jei taip bus, ji nemirs.
- Eme, - sušnibždėjau, - Eme, mažute, pabusk.
Ji sunkiai praplėšė akis. Vokai virpėjo, akys klaidžiojo po kambarį, bet aš nepraradau vilties. Dabar labiau nei bet kada anksčiau tikėjau, kad ji išsigelbės.
- Donatile... – išspaudė ji.
- Taip, brangute, aš čia.
- Turiu tau... kai ką... pasakyti...
Vos tramdžiau ašaras. Viršuje, apimtas liepsnų, garsiai šaukė Tajus. Jo balsas girdėjosi net iš čia.
- Sakyk, tik greitai. Mes turime paskubėti.
- Aš... tuoj mirsiu.
Suinkščiau kaip koks mušamas šuo.
- Nemirsi, brangute, tu nemirsi. Aš tave išgelbėsiu, prižadu.
- Ne, - nukirto ji tvirtai, - aš mirsiu. Donatile... ar žinai, kodėl tu man... nuo pat pradžių patikai?
- Kodėl? – paklausiau drebančiu balsu.
- Nes mano mama... irgi turėjo raudonus plaukus.
Mano keliai sulinko. Parklupau ant laiptų, o ją, nebeišlaikydama svorio, paguldžiau šalia savęs. Visos mano jėgos išgaravo per akimirką. Tai štai kodėl ji taip prie manęs prisirišo... aš priminiau jai mamą. Tai buvo taip graudu, kad vos valdžiausi.
- Tu nemirsi, - kartojau tarsi užsikirtusi. – Tu nemirsi.
- Aš mirsiu, - patvirtino ji. – Bet... gal taip ir geriau. Juk... juodaakiai... manęs norėjo, tiesa? Dabar jie negaus manęs. Bet... aš nenoriu, kad... kad mano galios dingtų, - ji užsimerkė, turbūt nebeatlaikė vokų sunkumo. – Noriu... kad jas naudotum... Donatile. Ar gali tai padaryti?
- Ne ne ne, - purčiau galvą, o mano balsas nuo tvardomo riksmo skambėjo keistai. – Ne, prašau, ne...
- Aš noriu... tau padovanoti... dovaną, Donatile. Pasilenk virš manęs, prašau.
Padariau kaip paprašyta. Emė ištiesė ranką ir kruvinais pirštais palietė mano plaukus. Tuomet suėmė mano galvą ir, sukaupusi paskutines jėgas, prisitraukė ją visai prie pat savęs.O tuomet nutiko keisčiausias dalykas – ji prisilietė savo lūpomis prie manųjų. Akimirkai sustingau, nesuprasdama, kas vyksta, bet tuomet suvokiau, ką ji daro. Bučinys buvo bereikšmis, jis tiesiog perdavė man Emės dovaną. Ir aš žinojau, kas tai per dovana.
Prisiliesdama prie mano lūpų ji atidavė man savo galias. Visas savo galias.
Galingiausia pasaulyje aiškiaregė ką tik perdavė man visas savo galias.
O tada numirė.
Atsitraukiau nuo Emės kūno. Negyvos akys žvelgė į šalį, oda prarado savo skaistumą. Ryškiai raudonas kraujas ant jos odos pilkšvumo atrodė dar ryškesnis.
Verkdama pakilau. Negalėjau atplėšti akių nuo Emės, bet žinojau, kad turiu bėgti. Pastate jau pasklido dūmų kvapas. Suvokiau, kad jis dega.
Pasileidau bėgti laiptais žemyn. Pakeliui pamačiau porą demonų, bet dabar man užteko menko rankos mostelėjimo, kad jie nuskrietų į šalį.
Išbėgau į lauką. Ten jau stovėjo eilė autobusų, mokiniai grūdosi, norėdami kuo greičiau patekti į vidų.
- Kur Emė? – tarsi iš po žemių išdygęs paklausė Adrijus.
Tik papurčiau galvą, o giliai iš mano vidaus pasigirdo rauda. Adrijus pamatė visą tą kraują, kuriame buvau paskendusi, ir viską suprato. Jis mostelėjo man eiti į autobusą. Paklausiau jo.
Autobusai pajudėjo vos tik visi sulipome, daugelis dar net nebuvo susėdę į kėdes.
- Donatile! – sušuko Marcelis, rodydamas, kad sėsčiau prie jo.
Prasibroviau pro jį ir atsisėdau prie lango. Mes išvažiavome, tolyje mačiau, kaip mokyklos stogas dega. Autobusai važiavo neįprastai greitai. Matyt, Hiliaras sumokėjo vairuotojams papildomai, kad šie greičiau išsijudintų. Galų gale tai ir jie patys turėjo šiek tiek išsigąsti matydami degančią mokyklą.
- Kas nutiko? – sutriko Marcelis, pastebėjęs kraują.
- Nieko, - atsakiau ir nusigręžiau į langą. Nenorėjau, kad dar kas nors sužinotų apie Emę. Dar ne. Dar ne.

* * * *

Po poros valandų mes sustojome apšiurusioje degalinėje šalies pakrašty. Merginos veržte veržėsi, kas pirma nueis į tualetą. Man nerūpėjo, todėl nuėjau paskutinė.
Vieną akimirką tiesiog susivokiau, jog plaunu rankas melsvai apšviestame tualete. Neprisiminiau, kaip čia įėjau, neprisiminiau, ką dariau. Detalės iš mano gyvenimo tiesiog išnyko. Pažvelgiau į veidrodį ir išvydau merginą patinusiu nuo verksmo veidu bei paraudusiomis akimis. O tuomet ėmiau raudoti balsu. Aš palūžau.
Po dešimties minučių Klėja rado mane sėdinčią ant nešvarių grindų priešais kriauklę, žvelgiančią į vieną tašką. Aš nieko nedariau, tiesiog sėdėjau ten ir žiūrėjau į niekur. Klėja pastatė mane ant kojų, apkabino per pečius ir nuvedė atgal į autobusą. Kažkas davė man raminamųjų. Paskui užmigau.

* * * *

Naktį nakvojome prastos kokybės motelyje. Gavau vieną kambarį su Klėja. Pusę nakties pragulėjau lovoje žvelgdama į lubas. Kažkuriuo momentu jomis prabėgo vabalas: juodas, panašus į tarakoną, gal šiek tiek mažesnis. Paskui užmigau. Nežinau, kiek laiko miegojau, bet kai prabudau, laikrodis rodė 05:15. Klėja dar miegojo.
Atsikėliau iš lovos ir apsirengiau. Pusę šešių jau stovėjau motelio automobilių aikštelėje ir laukiau, kol visi susirinks. Devintą valandą mokiniai ėmė rinktis. Išaušo rytas.
Tą naktį sapnavau Emę.

* * * *

Sekančią naktį iš viso nemiegojau. Pernelyg bijojau sapnuose ir vėl išvysti Emę.

* * * *

Po trijų dienų mes pagaliau pasiekėme Estiją. Dabar Hiliaras nieko daugiau nedarė, tik aiškino vairuotojams, kaip nusigauti iki estiškos aiškiaregių mokyklos, mat, pasirodo, ji buvo labai atokioje vietoje. Ar bent jau taip man pasakojo Klėja, stengdamasi mane prakalbinti. Tačiau aš nieko neatsakiau. Neturėjau, ką atsakyti.
Trečią dieną, ketvirtą valandą popiet, mes ėmėme važiuoti siauru žvyrkeliu, vedančiu į mišką. Kai juo važiavome, sėdėjau atrėmusi galvą į stiklą ir stebėjau pro šalį lekiančius vaizdus.Bet tada kažkas patraukė mano akį. Šis vaizdas, kurį mačiau, man kažką labai smarkiai priminė. Susiraukiau ir bandžiau prisiminti, ką. Supratau tik tiek, kad matydama jį jaučiau baimę.
O tuomet... prisiminiau.
Priešais save mačiau du ežerus, perskeltus per pusę siauro kelio, kuriuo važiavome. Tolyje matėsi į kalną kopiantis miškas, juo vinguriavo tas pats kelias. Atpažinau šį vaizdą.
O, kad būčiau neatpažinus.
Tai buvo vaizdas iš košmaro apie mane puolantį vilką, kurį pastoviai sapnavau.