Pabudimas (BAIGTA)

10 dalis.

Visi, buvę kambaryje, sustingo. Mergaitė porą sekundžių žiūrėjo į mane šaltomis mirusiosios akimis. Tuomet, tarsi pagaliau suvokusi, kad pakliuvo į pavojų, pašoko ir pastūmusi mane išlipo iš spintos. Pirmą kartą buvau paliesta vaiduoklio. Ir jausmas pasirodė beesąs velniškai keistas. Iš dalies pajutau švelnią odą ir šaltus pirštus, bet iš dalies nejutau nieko – susidarė toks vaizdas, lyg ji būtų besvorė.

- Donatile, dink iš ten! – sušuko man Adrijus. Jis vis dar stovėjo tarpduryje.

Paklausiau jo, tačiau dar nespėjus prieiti prie durų, buvau sustabdyta oru skriejančios lentynos. Išsigandusi atsisukau į mergaitę. Ši vis dar vėrė mane savo ledinėmis akimis.

Šiek tiek domėjausi ezoterika ir paranormaliais reiškiniais, tad suvokiau, kas ji tokia. Ši mergaitė – tai ne paprastas vaiduoklis, o poltergeistas. Piktoji dvasia. Ir tokia stipri, kokios iki šiol dar nebuvau mačiusi. Ji sugeba pajudinti tokius daiktus kaip lentynos vien mintimis, o tai nėra taip jau lengva. Turbūt kaip aiškiaregė turėjau tai numatyti, deja, to nepadariau.

Berniukas, stovintis šalia manęs, atrodė toks išblyškęs, kad spėjau, jog tuoj apalps.

- Koks tavo vardas? – paklausiau, norėdama jį prablaškyti.

- Leticijus.

- Bijai?

Jis linktelėjo galva.

- Tuomet nebijok. Mes viską sutvarkysim. Pamatysi.

Jis nedrąsiai šyptelėjo, tačiau neatrodė, kad būtų rimtai vertinęs mano žodžius.

- Adrijau, - neatsisukdama kreipiausi į gražuoliuką, - eik, pakviesk Klėją. Ir kartu atsivesk jos tėtį.

- Ar tu juokauji?

- Pasakyk, kad situacija rimta. – Adrijus vis dar dvejojo. – Dabar!

Adrijui nubėgus, likome trise: aš, berniukas ir vaiduoklis. Mergaitė nejudėjo, tik stovėjo ir žiūrėjo į mus taip, lyg norėtų sudraskyti, bet jeigu būtų sumaniusi tiesiog imti ir išeiti, niekas nebūtų galėjęs jos sustabdyti.

- Ar ji gali išeiti iš kambario? – staiga, pasigavusi vieną mintį, paklausiau Leticijaus.

Jis sudvejojo.

- Nežinau. Niekados nemačiau jos kur nors kitur, nei čia. Bet galbūt...

Susimąsčiau. Spėjau, kad ji mielai išeitų iš čia, bet negali. Ji pririšta prie kažkokio daikto. Ne fiziškai, žinoma, bet psichologiškai. Bet prie ko? Galbūt prie spintos, kurioje slėpėsi? Gal ten ji mirė?

Taigi, išeiti iš kambario negalėjom. Mūsų laimei ar nelaimei, negalėjo ir ji. Dabar beliko tempti laiką, kad ši ir vėl nepradėtų į visas šalis svaidyti daiktų.

Po maždaug dešimties minučių grįžo Adrijus. Jam iš paskos atskubėjo Klėja su Hiliaru. Abu, išvydę vaiduoklį ( jie, būdami tokiais pačiais genijais kaip ir aš, tiesiog negalėjo jos nematyti), išsižiojo iš nuostabos.

- Juk tai neįmanoma... – sušnabždėjo Hiliaras. – Donatile, lįsk iš ten! Berniuk, tu irgi.

- Negaliu, - akies krašteliu pažvelgiau į jį, - kai paskutinį kartą bandžiau tai padaryti, vos likau gyva. Mergyčka labai stipri pagal savo metus, svaido daiktus į orą lyg niekus nieko.

- Poltergeistas??? – vos ne suriko Klėja.

Linktelėjau.

- Iš kur ji galėjo čia atsirasti? – paklausė Hiliaro Adrijus. – Juk ši vieta visiškai saugi, pats visados taip sakai.