Pabudimas (BAIGTA)

28 dalis.

  - Teleportacija??? – surikau. – Iš kokio fantastinio filmo tu atskridai, Marceli??? X-menų?
- Donatile, raminkis! – sušuko Klėja atsisukdama. – Jis turi susikaupti, kad tai pavyktų. Visi į savo kambarius! – užriko rodydama pirštu į likusius mokinius. – Kai viskas bus baigta, pranešime jums skambučiu.
Mokiniai ėmė skirstytis. Galiausiai likome tik aš, Adrijus, Larisa, Hiliaras ir Marcelis – žodžiu, įprasta šutvė.
- O dabar – tylos, - Klėja pabaksnojo pirštu į mane.
Nurijau seiles ir linktelėjau. Visa tai atrodė beprotiška. Teleportacija atrodė kaip pati nerealistiškiausia ir absurdiškiausia idėja, kokią tik galima sugalvoti. Vis dar laukiau, kad staiga iš už kampo iššoktų operatorius, sušuktų „Staigmena!!!" ir praneštų, kad visą tą laiką, visus tuos mėnesius, kol čia mokiausi, tebuvau realybė šou dalyvė, ir kad viskas buvo suvaidinta, o ypač – šis faktas apie teleportaciją. Deja, taip nebuvo. Niekas neiššoko ir nepasakė „Staigmena!!!", o aš ir toliau stovėjau už Marcelio nugaros, priešais televizoriaus ekraną, ir bandžiau patikėti dar vienu neįmanomu dalyku.
Staiga pajutau kaip kažkieno delnas įslydo į manąjį. Šiek tiek pasisukau. Tai buvo Adrijus, jis greičiausiai stengėsi mane nuraminti. Iškart nusukau akis į šalį. Po to įvykio naktiniame klube taip nei karto ir nebuvau pažvelgusi į jo veidą. Jaučiausi pernelyg kalta dėl to, ką padariau.
Mačiau, kaip Marcelis priešais mane giliai įkvėpė, stebeilydamasis į televizoriaus ekraną, o reportažui pasibaigus nuleido galvą ir giliai iškvėpė. Mačiau, kaip jo pečių raumenys atsipalaidavo. Jis nurimo, sustingo, tarsi būtų gyva statula. Kambaryje įsivyravo mirtina tyla, nei vienas mūsų nedrįso net giliau kvėpuoti.
Ir tuomet... jis įkvėpė dar kartą. Staiga pelenai užsidegė, degė skaisčia, beveik balta ugnimi, ši vis didėjo, didėjo, didėjo... kol galiausiai mus nuo Marcelio atskyrė plati ugnies siena, neperžengiama ir nepereinama.
O tuomet, lygiai taip pat staigiai, kaip ir užsidegė, ugnis užgeso. Ji išnyko, o Marcelis liko sėdėti viduryje, taip, kaip ir sėdėjo, o aš jaučiausi dar labiau sutrikusi, nes kažkodėl tikėjausi, kad kai ugnis užges, jis bus dingęs.
Tačiau taip nenutiko. Marcelis atsistojo, užsimerkęs apsisuko ant kulno ir ištarė:
- Aš pasiruošęs.
Tada jis patraukė prie uždarytų durų. Atidarė jas, įėjo, o po savęs uždarė. Pagauta smalsumo išsilaisvinau iš Adrijaus gniaužtų ir taip pat patraukiau prie durų. Atidariau jas, bet koridoriuje nieko nebuvo. Žinojau, kad Marcelis taip greitai nueiti. Jis tiesiog IŠNYKO. Tas magiškas burtas, kurį jis atliko, pavyko.
- O kas dabar? – atsisukusi paklausiau.
- Dabar tu uždarysi duris, antraip Marcelis negalės sugrįžti, - sukomandavo Klėja. Paklausiau jos.
Tuomet, tarsi nuo pečių nukritus sunkiam akmeniui, visi sutartinai atsidusom ir sudribom ant sofų. Adrijus atsisėdo greta ir apsikabino mane per pečius. Vis dar negalėjau pažvelgti jam į akis.
- Tai... kas čia per magiški fokusai? – paklausiau.
- Marceliui labai pasisekė, - prabilo Larisa, - beveik visa jo šeima – aiškiaregiai. Be to, studijuojantys magiją. Taigi jis nuo pat mažumės moka visokių triukų. Be to, jo galios labai stiprios.
- Taip, - tęsė už ją Klėja, - turbūt todėl jis yra vienas iš gal tūkstančio aiškiaregių pasaulyje, galinčių teleportuotis. Tik negalvok, kad visi su tuo magišku kilimėliu ir pelenais galėtų tai padaryti – ne, tam reikia ypatingų sugebėjimų. Visi šie keisti triukai tik padeda jam pasiruošti „kelionei". O jau keliauja jis pats, be niekieno pagalbos.
- Ar jam pavyks? – nusigandusi paklausiau.
- Turėtų. Nors tai tik trečias kartas, kai jis tai daro.
Stipriai užsimerkiau. Man darėsi baisu. O jeigu jam nepavyks? O jeigu mergaitė žus iki jam atvykus? O jeigu?.. Per daug abejonių. Per daug klausimų.
Atsimerkiau. Visi aplink mane buvo susimąstę. Nusprendžiau užduoti jiems dar vieną klausimą:
- O kaip dėl mergaitės? Ar ji tikrai?..
- Taip, ji viena iš mūsų, - pakėlusi galvą atsakė Klėja. – Jaučiau jos akyse galią. Tiesa sakant, tokią didelę, kad galbūt ji viršija mūsų visų, sėdinčių čia, galias kartu paėmus.
Larisa pakėlė galvą.
- Tuomet ji yra velniškai galinga.
- Ir mums reikės velniškai gerai ją saugoti, nes jos neabejotinai norės demonai, - pridūrė Hiliaras.
Visi nutilo. Dabar slinko laukimo minutės, kurios, regis, išsitęsė iki valandų, o aš negalėjau daugiau nieko daryti, tik žiūrėti į savo drebančius kelius. Galiausiai išgirdome beldimą į duris. Visi pasukom galvas į garso pusę.
- Gal jis negali jų atidaryti? Gal turėtume mes?.. – tariau stodamasi, bet Adrijus mane sulaikė.
- Ne. Jis turi tai padaryti pats. Antraip jam nepavyks.
Sulig jo žodžiais durys plačiai atsilapojo, ir į vidų įvirto Marcelis, rankose nešdamas mažą, ne pagal metus liesą mergytę. Jis pargriuvo, ir aš pamačiau, kad jo megztinio nugara apanglėjusi. Supratau, kad jis neišvengė ugnies. Pasiaukojo dėl mergaitės, kurios net nepažįsta.
Visi, buvę kambaryje, puolė prie jų. Kažkas nuvilko nuo Marcelio vis dar smilkstantį megztinį, kažkas paėmė iš rankų mergaitę ir pasodino ant sofos, kažkas ėmė tvarkyti pelenais apibarstytą apklotą.
- Donatile, nueik atnešti Marceliui ir mergaitei po stiklinę vandens, jiems būtinai reikia ko nors atsigerti, - sukomandavo Hiliaras.
Linktelėjau ir išbėgai į virtuvėlę vandens. Kai grįžau, viskas kambaryje jau buvo sutvarkyta, Klėja kažkur dingusi, o Marcelis su mergaite – vis dar sustingę ir nepaprastai išsigandę, žiūrintys į vieną tašką. Įteikiau jiems po stiklinę vandens, bet Marcelio rankos taip drebėjo, kad turėjau stiklinę iš jo paimti, idant jos neišmestų.
- Kai tik ją ištraukiau, automobilis sprogo. Vos spėjom pasprukti. Dar sekundė ir... – jis užsikirto.
- Viskas gerai, - nuraminau jį, - tu suspėjai, o tai svarbiausia. Ji sveika ir gyva, tu – irgi. Ta viskas, ką tau reikia žinoti.
Jis linktelėjo ir paėmė stiklinę man iš rankų. Priglaudęs prie lūpų atsigėrė. Tuomet atsiduso, ir aš pastebėjau, kad jo kūnas truputį atsipalaidavo.
Klėja grįžo.
- Buvau padėti į vietą kilimėlio su buteliukais, - paaiškino išvydusi mano klausiamą veido išraišką.
Kai abu keliautojai truputėlį nusiramino, visi, buvę kambaryje, juos apspito ir ėmė klausinėti apie tai, kas ten nutiko. Marcelis nieko naujo nepasakė, tik vis kartojo, kad jiems vos pavyko ištrūkti iš ten gyviems. O mergaitė iš viso tylėjo. Galiausiai nusprendėme, kad verčiau tikslią įvykių eigą sužinoti iš būsimų žinių, o kol kas mergaitės išsiklausinėti apie ją pačią. Visi klausinėjo, koks jos vardas, kiek jai metų ir panašiai, o aš tiesiog tylėjau, matydama, kokia ji sugniuždyta. Greičiausiai mirė koks nors jai artimas žmogus, suvokiau. Nes juk kažkas turėjo vežti ją automobiliu, kai įvyko ta tragedija.
Staiga mergaitė pakėlė akis ir įsispoksojo į mane. Jos žvilgsnis buvo nedraugiškas, gal net kiek agresyvus. Ji vis dar tylėjo, taip ir nepratarusi nei žodžio nuo pat atvykimo, bet jos žvilgsnis bylojo tūkstančius emocijų.
Visi nutilo, matydami, kad ji nekreipia į juos jokio dėmesio, ir taip pat įsispoksojo į mane.
- Koks tavo vardas? – vos girdimai paklausiau.
- Emiliana, - taip pat tyliai, kaip ir aš, atsakė mergaitė. Kitaip, nei akyse, jos balse nebuvo justi jokio pykčio. Tai tebuvo paprastos mažos mergaitės balsas.
- Kiek tau metų?
- Dešimt.
- Iš kur atvykai?
- Mamytė sakė, kad niekam negaliu to išduoti.
- Kodėl negali?
- Nes ateis pikti dėdės ir tetos juodomis akimis ir mane pasiims.
Pajutau kaip per kūną perėjo šalti elektriniai šiurpuliukai. Demonai. Ši mergaitė kalbėjo apie demonus.
- Brangute, - kreipiausi, - visai pamiršau paklausti, o kokia tavo pavardė?
- Gabel.
- Tai užsienietiška pavardė, tiesa?
Ji linktelėjo.
- Mano tėtis buvo iš Vokietijos.
- Buvo? – nustebusi paklausiau.
- Jis mirė.
- Klausyk... – po ilgos tylos prabilau, - o kodėl jūs su mamyte šiandien važiavote tuo keliu? Juk su mamyte važiavai, tiesa?
- Mes bėgome nuo juodaakių. Mamytė sakė, kad jie mus seka. Man atrodo... – ji apsiašarojo, - kad tiltas sugriuvo dėl mano kaltės. Jie jį sugriovė, nes norėjo pagauti mane.
- Ne ne, nekalbėk taip. Galbūt tai buvo tik nelaimingas atsitikimas.
- Ne, nebuvo, - ji nusibraukė ašaras ranka. – AŠ TAI ŽINAU. Jie jį sugriovė.
Nutilau. Garsiai nurijau seiles, suvokusi, kad turėsiu paklausti jos dar vieno klausimo, į kurį, manau, jau žinojau atsakymą.
- Emiliana... o kur dabar tavo mamytė?
- Ji liko ten. Mano mamytė... aš mačiau, kad jai bėgo kraujas. Iš galvos. Ir ji liko ten, kai automobilis susprogo, - ji pratrūko raudoti.
Apsikabinau ją. Jutau mažą drebantį kūnelį, ir suvokiau, kad šiandien ši mergaitė patyrė įvykį, kuris pakeis visą likusį jos gyvenimą. Nuo šiol ji niekados nebebus tokia, kaip anksčiau.
Po pusvalandžio visi mokiniai buvo sukviesti į didžiąją salę. Ten juos supažindino su nauja mūsų mokyklos mokine, pristatė ją ir pasakė, kokiomis aplinkybėmis ji čia atsidūrė. Mokiniai elgėsi su ja draugiškai, daug draugiškiau nei tada, kai čia įstojau aš.
Po dar gero pusvalandžio mūsų su Klėja kambaryje buvo pristatyta papildoma lovelė, mat Emiliana ėjo visur, kur ir aš, be to, kalbėjosi tik su manimi. Kai darbas buvo baigtas, pasivedžiau Hiliarą į šoną ir uždaviau klausimą, kuris visą tą laiką nuo jos atvykimo kirbėjo mano galvoje:
- Tai ką, ji nuo šiol gyvens čia? Ar tai neprilygta vaiko pagrobimui?
Hiliaras papurtė galvą.
- Ne. Tai geriausia, ką galime padaryti. Mergaitės ieško demonai, be to, čia ji saugesnė nei bet kur kitur. Bent jau kol kas ji pagyvens čia.
- Ar jos neims ieškoti policija?
- Argi negirdėjai? Automobilis sprogo iškart po to, kai Marcelis ją ištraukė. Jos imtų ieškoti nebent tada, jei policija imtų tikėti teleportacija.
- Jūs norite pasakyti?..
- Emiliana Gibel pasauliui yra mirusi. Ji žuvo tragiškoje avarijoje, kai sugriuvo tiltas, daugybė automobilių uždegė, o tas, kuriame buvo ji – sprogo. Jos kūną greičiausia sunaikino liepsnos ar į skutelius ištaškė sprogimas, štai ką visi galvos. Ir mes turime daryti viską, kad jie ir toliau taip galvotų. Antraip ir pas mus ateis juodaakiai demonai, viską padegs ir susprogdins. Ar supratai mane?
Linktelėjau, suvokdama, į kokią siaubingą padėtį patekome. Daug blogesnę už visas, buvusias prieš tai. Šį kartą pavojus gresia ne vienam žmogui, o visai mūsų mokyklai. O galbūt ir dar didesnei grupei žmonių, priklauso nuo to, kaip toli demonai yra pasiryžę eiti.