Pabudimas (BAIGTA)

48 dalis.

Ačiū tiems keliems žmonėms, kurie liko su manimi iki pat galo :) "Pabudimą" rašiau maždaug 16-17 metų, tebesimokydama mokykloje, mokyklos aplinka buvo mano įkvėpimas, tai buvo pirmas rimtas, ilgas darbas, kuriuo pasidalinau viešoje erdvėje (tuo metu - "Facebook" grupėje) ir susilaukęs sąlyginai didelio dėmesio (kaip tokioms rašymo grupėms). Ši istorija iki šiol mano širdyje užima svarbią vietą, primindama, kad rašymas visada buvo mano didelė aistra. Dabar, besimokydama ketvirtame kurse, žinoma, tą pačią istoriją rašyčiau kitaip, gal kai kurios vietos man jau skamba vaikiškai, kažkas parašyta nelogiškai, bet manau savo laiku ji buvo šauni ir tinkamam skaitytojui vis dar gali padaryti įspūdį. Po nedidelės pertaukėlės ketinu pradėti kelti naują istoriją (na, sąlyginai naują - rašytą berods pirmame kurse) ir tikiuosi, kad atsiras ją skaitančių žmonių :) O dabar kviečiu skaityti paskutinę "Pabudimo" dalį :)

Stovėjau niūriame ligoninės koridoriuje ir klausiausi, kaip gydytoja iš greitosios automobilio estiškai rėkia ant Gabrielio. Nors ir nesupratau, ką ji sako, suvokiau, kad tai bus kaip nors susiję su tuo, kad jis ją pastūmė automobilyje, ir vargšė moteris apalpo. Žinoma, taip ji bent jau nesužinojo, kad Gabrielis yra angelas, kuris ką tik prikėlė Adrijų iš mirusiųjų. Gabrielis jai tyliai teisinosi.
Aš ir Klėja sėdėjome laukiamajame, aplink mačiau daugybę sužeistųjų, visi jie buvo mokiniai aiškiaregiai. Gydytojai netgi nespėjo jų apžiūrinėti – tiek daug sužeistųjų buvo. Tačiau, kad ir kaip keista, mirusiųjų buvo ne tiek jau daug – vos penki mokiniai, Tajus ir estų mokytojas. Didžiąją dalį kūnų, kuriuos mačiau mūšyje, sudarė demonai.
Žinoma, Olavas veikiausiai ir pats suvokė, kad lengvai neišsisuks. Jeigu jį tik išmes iš darbo, bus visai gerai. Svarbu, kad nepatektų į kalėjimą, nes penki jo mokiniai žuvo, ir jis buvo už juos atsakingas. Jaučiausi kalta ir dėl Olavo, ir dėl žmonių mirčių, bet žinojau, kad blogiausia jau praeity – viskas pasibaigė daug sklandžiau ir su daug mažiau aukų, nei galėjau tikėtis.
Dabar karas su demonais buvo baigtas. Na, bet jau trumpam. Atvykęs Hiliaras pranešė, kad esame saugūs ir galėsime važiuoti namo. Atrodo, kažkas jau surado pastatą, kuriame galėsime gyventi, iki rekonstruos mūsų senąją mokyklą. Gabrielis, vos tai išgirdęs, pasakė, kad vyks su mumis, nes nenori atsitraukti nuo Klėjos nei per žingsnį. Nei Olavas, nei Hiliaras nebuvo labai tuo patenkinti.
Šiuo metu laukiau, kol man leis pamatyti Adrijų. Gydytojai labai nustebo nuėmę nuo jo kaklo tvarstį ir neradę žaizdos. Tačiau jie vis tiek paguldė jį į palatą, nes Adrijus jautėsi prastai. Turbūt sugrįžti iš mirusiųjų pasaulio nelengva.
Staiga koridoriaus gale atsidarė vienos palatos durys. Aš žinojau, kas guli toje palatoje.
- Kas laukia, galite užeiti, - angliškai šūktelėjo iš jos išėjusi gydytoja.
Pašokau ant kojų.
- Aš einu, - pasakiau Klėjai, o ši atsakydama linktelėjo.
Nuėjau į palatą. Beeinant atrodė, kad koridorius tęsiasi amžinai, o aš vis labiau skubėjau ir skubėjau, trokšdama kuo greičiau pamatyti Adrijų. Gydytoja prilaikė man duris, kai įžengiau į palatą.
- Na, kaip jautiesi? – durims užsidarius paklausiau lovoje gulinčio Adrijaus.
Jis buvo gerai nusiteikęs.
- Na, aš ką tik prisikėliau iš mirusiųjų, jaučiuosi visai gerai, guliu sau lovoj ir džiaugiuosi, kad viskas pagaliau pasibaigė, - jis skėstelėjo rankomis ir nusišypsojo.
- Nepamiršk tos vietos, kai tave pabučiavo Gabrielis, - pasakiau eidama artyn.
Adrijus susiraukė lyg paragavęs citrinos.
- Neprimink. Nors ir buvau miręs, vis dar bandau atsikratyti jo lūpų skonio, - jis pavaizdavo, jog labai šlykštisi.
- Fe, - nusijuokiau ir atsisėdau ant jo lovos krašto. Mūsų veidus skyrė toks menkas atstumas, kad jutau jo karštą kvėpavimą. Dabar jis buvo gyvas kaip niekada anksčiau. – Nori, padėsiu užmiršti tą skonį?
- Noriu, - jis išsišiepė.
Pasilenkiau ir jį pabučiavau. Aistringai, šiurkščiai, gyvai. Jis apsikabino mane ir prisitraukė, prisiglaudžiau prie jo visu kūnu. Tuomet kai ką sugalvojau.
- Ką tu darai? – paklausė, kai atsitraukiau nuo jo.
- Pamatysi, - atsakiau paslaptingai ir išsilaisvinusi iš jo glėbio nuėjau prie durų. Priėjusi patikrinau, ar koridoriuje nieko nėra, o tada šias užrakinau. Atsisukau į Adrijų ir ėmiau segiotis megztinio sagas.
- Ne, rimtai, ką tu po velnių... o... – jis pagaliau suprato. – Juk žinai, kad ligoniams negalima dirbti sunkaus fizinio darbo?
- Aš pernelyg tavęs nenuvarginsiu, - pasakiau išsišiepdama iki ausų ir ropšdamasi ant lovos.

* * * *

Po maždaug valandos išėjau iš palatos, palikdama Adrijų miegantį. Nuėjau į priimamąjį, čia jau buvo žymiai mažiau sužeistųjų. Klėjos neradau, tačiau sutikau Hiliarą.
- Gal matėte Klėją? – paklausiau jo.
- Ne, ji išėjo pasikalbėti su tuo savo angelu ir dar negrįžo, - Hiliaras atrodė paniuręs.
- Na, šiaip jau jų abiejų ir ieškau. Norėjau padėkoti, kad išgelbėjo mano ir Adrijaus gyvybes.
- Jis išgelbėjo tavo gyvybę? Ir Adrijaus?
- Taip. Jie abu. Gabrielis iš tiesų yra geras vaikinas, pone Hiliarai.
Hiliaras šiek tiek atlyžo.
- Na, aš ir nesakau, kad jis blogas...
- Tai nematėte, kur jie nuėjo?
- Kažkur ten, - jis mostelėjo gilyn į koridorių.
Nuėjau jo nurodyta kryptimi. Prie kiekvienų durų sustojau, beldžiausi ir tikrinau, bet jų neradau. Tik pora gydytojų mane aprėkė estiškai už sutrukdytą pacientų ramybę. Galiausiai pasibeldžiau į gal dešimtas duris, ir jas iškart piktai atplėšė Klėja.
- Ko?
- O, štai kur jūs! Visur ieškojau tavęs ir Gabrielio. Ar jis čia?
- Jis čia, bet dabar neturi laiko. Kaip ir aš, - Klėja ruošėsi uždaryti duris, bet aš ją sustabdžiau.
- Klausyk, aš tik norėjau padėkoti tau ir Gabrieliui už tai, ką padarėte... na, kad išgelbėjote man ir Adrijui...
- Padėkosi paskui, - nukirto ji griežtai, o tada pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo. – Aš padedu Gabrieliui pratęsti sparčiai nykstančią angelų populiaciją, ir labai prašau, netrukdyk man to padaryti, nes ir taip jaudinuosi.
Mano akys išsiplėtė iki dviejų lėkščių dydžio. Gali būti, kad dar ir išsižiojau, tik iš nuostabos nelabai atkreipiau dėmesio. Dabar pastebėjau, kad Klėja visu kūnu slėpėsi už durų, tik galva buvo išlindusi.
- Ar jūs?..
- Oi, tik nevaidink nekaltutės. O ką pati visą valandą veikei su Adrijumi jo palatoje? Tik jau neskiesk, kad šnekėjotės.
Susičiaupiau.
- Pasakysiu tavo tėčiui.
Ji perbalo.
- Jeigu nori padėkoti man ir Gabrieliui už išgelbėtas savo ir Adrijaus gyvybes, tiesiog niekam nieko nesakyk. Prašau.
Atsidusau.
- Gerai jau gerai...
Ji užtrenkė duris man priešais nosį. Vis dar netikėdama tuo, ką pamačiau, patraukiau atgal į priimamąjį. Atrodo, kad mūsų bėdos jau baigėsi, užtat linksmybės ir paaugliškos bėdos – dar tik prieš akis. Nusišypsojau, galvodama apie tai, koks beprotiškas yra pasaulis.
Kai grįšiu į savo mokyklą, prižadėjau sau, pasistengsiu, kad tokių problemų ir kvailysčių kaip ši būtų kuo daugiau. Nes tokios problemos man patiko daug labiau nei tos, kurios ką tik baigėsi.

Epilogas

Praėjo keturiasdešimt metų nuo to laiko, kai mus užpuolė demonų Taryba su savo kariais, kai Isajus nužudė Tajų, o Gabrielis dėl Adrijaus gyvybės paaukojo savo nemirtingumą. Dabar man buvo penkiasdešimt septyneri metai, ir aš buvau aiškiaregių mokyklos direktorė.
Po savaitės laiko nuo grįžimo į savo šalį mane aplankė Alesa, pakeitusi mažos mergaitės pavidalą į jauną, stiprų merginos kūną, ir pranešė, kad Tarybai iširus užėmė pragarą ir dabar kartu su demonais, buvusiais prieš Liuciferio prikėlimą, ėmė jį valdyti. Daugiau gyvenime jos nebemačiau, tad spėjau, kad jai viskas susiklostė gerai. Džiaugiausi dėl jos ir maniau, kad net pragaras taps pakenčiamesne vieta, jei jį valdys Alesa.
Po mokyklos baigimo įstojau į aiškiaregių universitetą (taip taip, netgi toks yra, nors tik vienas vienintelis visame pasaulyje, ir jame visos paskaitos vyksta anglų kalba), o pabaigusi jį susituokiau su Adrijumi ir grįžau į tėvynę, kur įsidarbinau savo senojoje mokykloje kaip mokytoja. Po to, kai Hiliaras išėjo į pensiją, užėmiau jo vietą – tapau direktore. Adrijus, aišku, skundėsi, kad visą gyvenimą teks pragyventi mokykloje, tačiau galų gale sutiko.
Tiesa, ne viskas mano gyvenime buvo tobula – pavyzdžiui, mes su Adrijumi niekados taip ir nesusilaukėme vaikų. Paprasčiausiai bijojome, kad jie nepaveldėtų mano milžiniškų galių, nes žinojome, kad turėdami jas jie taptų taikiniais visiems blogio linkintiems padarams.
Tačiau kartais atrodydavo, kad Klėjos ir Gabrielio vaikai iš dalies priklauso ir mums – jie mokėsi mūsų mokykloje ir vadino mudu su Adrijumi dėde ir teta, ir kartais pamiršdavau, kad iš tiesų tokia nesu. Tai buvo keturi šviesiaplaukiai berniukai, tokie žavūs ir patrakę, kad dažnai turėdavau traukti juos iš bėdos ar nuo juos įsimylėjusių mergaičių. Tiesa, dabar jie jau seniai pabaigę mokyklą, susiradę darbus ir susikūrę šeimas.
Dabar man penkiasdešimt septyneri metai, esu šventosios Agatos gimnazijos, arba aiškiaregių mokyklos, direktorė, ištekėjusi už vyro, kurį mylėjau visą gyvenimą, kažkada kovojusi su dviem šimtais demonų, tarp kurių buvo galima rasti ir pačių galingiausių visame pragare, ir juos nugalėjusi. Esu galingiausia pasaulyje aiškiaregė, ir dabar mano tikslas – atrasti kitus žmones, turinčius tokių pačių galių, ir išmokyti juos jas valdyti, panaudoti geriems, nesavanaudiškiems tikslams. Mano tikslas yra mokyti juos, kaip pagerinti pasaulį.
Pavargusi padėjau rašiklį ant stalo ir nusiėmiau akinius. Šiais metais gavome ypač daug paraiškų dėl stojimo į mūsų mokyklą. Darbo turėjau per akis. Nors buvo dar tik pavasaris, mokiniai jau registravosi dėl kitų mokslo metų.
Pažvelgiau pro langą. Oras buvo gražus. Tokiu oru mėgau išeiti pasivaikščioti. Nusprendžiau išeiti į lauką dešimčiai minučių. Juk nieko dėl to neatsitiks, tiesa? O trumpa poilsio pertraukėlė man būtų neprošal.
Atsistojau ir išėjau iš kabineto. Lėtai nulipau į pirmą aukštą. Žengiau rekonstruotais mokyklos laiptais, kurie kažkada sudegė priešais mano akis.
Ir štai, pagaliau priėjau lauko duris. Jos vedė į vidinį kiemą. Kažkada, labai labai seniai, jame mes su Eme viena kitai demonstravome savo galias. Pravėriau duris ir išėjau į gryną orą.
Mane apakino šviesa, ryškios geltona ir žalia spalvos. Kiemas skendėjo žieduose. Pavasaris įsibėgėjo, nors vos prieš mėnesį nutirpo sniegas. Buvo Kovo pabaiga, šita ir saulėta.
Pastebėjau, kad link manęs krenta lapelis, mažas ir neseniai išsiskleidęs, peršviečiamos šviesiai žalios spalvos. Ištiesiau delną, ir lapelis nukrito tiesiai į jį. Bet tuojau pat pakilo, pavirtęs mažu gelsvu paukšteliu. Žvelgiau, kaip jis skrenda aukštyn į dangų, ir prisiminiau žiemos šventę, kurios metu mergaitė iš sidabrinių snaigių sukūrė skrendančio paukščio iliuziją.
Aš buvau galingiausia pasaulyje aiškiaregė ir sugebėjau sukurti šį tą daugiau, nei iliuziją.
Per visus tuos metus išmokau tiek daug, ir dabar sugebėjau padaryti tiek daug, kad kartais pati išsigąsdavau savo galios.
Aš mokėjau iš tiesų pakeisti pasaulį.
Nusišypsojau, ir nutarusi, kad šiam kartui užteks mėgautis grynu oru ir saulės šviesa bei šiluma, patraukiau atgal į mokyklą.