Pabudimas (BAIGTA)

23 dalis.

- Pabudome ir kelkimės, brangieji žmonės!
Sunkiai pramerkiau akis, delnais atsirėmiau į Adrijaus krūtinę ir atsisėdau. Pasirodo, abu visą naktį taip ir išmiegojom – be antklodės, ant žemės.
Priešais, pravėrusi duris, stovėjo Klėja.
Adrijus susiraukė, susėmė už kaktos ir taip pat atsisėdo. Matyt dienos šviesa apakino jį savo ryškumu.
- Na, gražuoliai, ar gerai pamiegojot? Grindys ir sienos geriau už nuosavas lovas, ar ne? Na, gerai, pasnaudėt, o dabar kelkitės ir drožkit į valgyklą pusryčių. Turėtumėt man padėkoti. Gerokai privargau, kol jus suradau. Gerai čia pasislėpėt.
- Ačiū, Klėja, - ironiškai padėkojau. – Ačiū, kad mus prikėlei, - mano balsas buvo prikimęs, nuo šviesos taip pat dangsčiausi akis delnu. – O dabar dink iš čia ir palik mus vienus.
- Gerai, jeigu prižadat neprisidaryti vaikų.
- Klėja! – užklikau. Mačiau, kaip Adrijus nuraudo. Norėjau ką nors jai atsikirsti, bet draugė jau buvo dingusi.

* * * *

Valgykloje niekas nekalbėjo apie mus su Adrijumi, ir iš pradžių aš pagalvojau, kad gal Klėja jiems visko neišplepėjo, bet paskui supratau, kad tyla, gaubianti mūsų stalą, yra pernelyg įtempta, o draugai pernelyg dažnai varsto mus keistais žvilgsniais. Labai užpykau ant Klėjos. Juk galų gale tai nieko blogo nepadarėm! O atrodo, lyg būtume įvykdę didžiausią nusikaltimą.
- Gana, - galiausiai prabilau, - arba nustokit taip į mus žiūrėti, arba sakykit, kas nepatinka.
- Ne ne ne, nieko, nieko, - sulemeno Larisa, Marcelis ir Klėja vienu metu.
Ir tyla baigėsi. Visi ėmė kalbėtis bendromis temomis, iš pradžių nedrąsiai, paskui vis atviriau ir atviriau, kol galiausiai ir visai įsiplepėjo. Rodos, mudu su Adrijumi buvome užmiršti. Lengviau atsikvėpiau. Pagaliau mes nesame dėmesio centre. Tuo labiau, kad pati nelabai žinojau, kas vakar įvyko tarp manęs ir Adrijaus, bei nenorėjau apie tai galvoti. Ar aš jam patinku?.. Taip, jis pats taip sakė. Ar jis man patinka? Būtent šito aš ir nežinau... Kartais galvoju, kad taip, o kartais – kad ne. Ir tuo labiau nenorėjau, kad kas nors kitas apie tai galvotų, analizuotų mūsų elgesį, darytų išvadas.
Ach, geriau tokias mintis tiesiog nustumti į šoną. Visados tikėjau likimu, tad galvojau, kad jis viską ir išspręs.. Deja, rodos, dabar likimas neturėjo laiko gilintis į mano problemas. O šios kaupėsi kaip balos po lietaus.
Tačiau aš nepasidaviau. Mano problemos išsispręs, ir aš tai žinojau. Galbūt vieną dieną pabusiu ir suvoksiu, kad be Adrijaus negaliu gyventi. O galbūt mes pamiršime vienas kitą ir įsimylėsime kitus žmones. Bet viskas vistiek vienaip ar kitaip susitvarkys. Aš tai žinojau.

* * * *

Po pietų valgykloje ėjau koridoriumi į savo kambarį, kai mane susistabdė lyg iš po žemių išdygęs Hiliaras.
- Donatile, mums reikia pasikalbėti, - pasakė, griebdamas mane už parankės.
- Kas atsitiko? – paklausiau tempiama jo koridoriumi tolyn nuo savo kambario. Hiliaras nieko neatsakė, tad uždaviau kitą klausimą. – Ar situacija labai prasta?
Hiliaras trumpam žvilgtelėjo į mane, o tada ėmė tempti dar greičiau.
- Pasirodė tavo draugės, Šalnė su Laura. Demono nematyti. Bet tai dar nereiškia, kad jo kažkur netoliese nėra.
- Šalnė su Laura? Ką jos čia veikia? Ką jos darė? Skambino į duris?
- Ne, neskambino. Jas atsitiktinai pastebėjo Klėja. Viena laikė rankose didelę knygą ir vaikščiojo palei mokyklos tvorą, o kita stovėjo kiek tolėliau ir rūkė cigaretę.
- Tikrai? Nežinojau, kad Šalnė rūko... – nusistebėjau. Šalnė mėgo krėsti kvailystes, bet ne tokias dideles, kad gadintųsi sau sveikatą. Deja, atrodo, pastaruoju metu ji ėmė rizikuoti viskuo. Tuo tarpu Laura nebūtų užtraukusi dūmo, nei už ką. Šią galimybę iš karto atmečiau. Tačiau kam jai vaikščioti palei tvorą su kažkokia knyga? Nieko nesupratau.
Mes priėjome paradines lauko duris. Prie šalia jų esančio mažo ekranėlio, rodančio visus, kas prieina prie pat vartų, stovėjo Klėja. Ji atidžiai stebėjo mirguliuojančius siluetus jame.
- Ar jos vis dar ten? – paklausė Hiliaras.
Klėja atsisuko.
- Taip, jos ten. Nieko nedaro, vis dar nebandė skambinti į mokyklą. Viena iš jų tiesiog vaikšto su atversta knyga ant rankų, kita rūko gal trečią cigaretę.
- Nieko nesuprantu... – tariau. – Kam Laurai tampytis pirmyn atgal tą kvailą knygą?
- Laurai? Kodėl iškart nusprendei, kad Laurai? Kiek žinau, tai mergina, laikanti knygą, vardu Šalnė. Turėjau garbės su ja susipažinti.
- Tai tuomet kas rūko?
- Ta kita tavo draugė, Laura.
Net sumirksėjau nuo tokių naujienų. Kas jau kas, o Laura niekados nebūtų paėmusi cigaretės į burną. Ji mūsų trijulėje buvo ta protingoji, rimtoji, nepritarianti jokiems rizikingiems sumanymams. Lengviau buvo patikėti, kad esu aiškiaregė, kad poltergeistai egzistuoja, kad Zarina kokį mėnesį mane terorizavo tik vardan mokslo, o dabar mane dar ir persekioja demonas, kuris kažkodėl mane myli, bet ne tuo, kad Laura rūko.
- Netikiu, - trumpai suveblenau ir nuėjau prie ekrano. Bet kai priėjau prie pat jo, išvydau kai ką, ko tikrai nesitikėjau – ten nebuvo nieko.
Pabaksnojau Klėjai į petį. Ši taip pat atsisuko ir įsispoksojo į monitorių.
- Kas čia dabar??? – po akimirkos sušuko.
- Kas yra? – Hiliaras taip pat priėjo prie mūsų.
- Ten nieko nėra, - teištariau.
- Prieš akimirką jos dar buvo čia, prisiekiu savo gyvybe, - Klėja ėmė pykti.
Tačiau dabar per ekraną visi trys matėm tik juodai baltą tuščią gatvę.
- Kažkokia nesąmonė, - Klėja pasidavė.
Pasitraukiau nuo monitoriaus.
- Nieko nesuprantu, - sušnabždėjau.
- Manai, kad mes suprantam? – atkirto Klėja.
Hiliaras taip pat pasitraukė nuo ekrano.
- Aš irgi neką težinau, bet nemanau, kad tai būtų į gera. Greičiausiai tai kaip nors susiję su demonu... Galbūt leisti per žiemos atostogas atšaukti draudimą įeiti ar išeiti iš mokyklos nėra tokia jau gera mintis?
Klėja nepritariamai pažiūrėjo į Hiliarą.
- Galbūt ir ne, bet tėti... visi tie vaikai... jie nori pamatyti savo šeimas.
- Žinau... tiesiog net nenumanau, ko imtis.
- Na, - prabilau žengdama žingsnį tolyn nuo lauko durų, - aš žinau vieną dalyką, kurį turėtumėte padaryti tuojau pat. Atšaukite tuos kvailus šnipus, kurie stebėjo mano mamą ir drauges, nes jie anaiptol nieko gero nenuveikė. Mano draugės neabejotinai kažką rezga, o jie nesugeba sužinoti netgi to.
Visas šis reikalas ėmė nepaprastai mane erzinti. Hiliaras išsižiojo, ruošdamasis kažką sakyti, bet taip ir sustingo, nes pamatė, kad nei velnio jo nesiklausysiu. Mat aš jau žygiavau koridoriumi į savo kambarį.

* * * *

Sėdėjau ant lovos krašto savo kambaryje. Jau buvo laikas miegoti, bet tam vis neprisiruošiau. Bijojau užmigti dėl košmarų. Nujaučiau, kad jei miegosiu viena, be Adrijaus, ir vėl juos sapnuosiu. Staiga kažkas pasibeldė į duris.
- Kas čia? – negarsiai paklausiau. Klėja savo pusėje jau miegojo.
- Tai aš, - tyliai atsiliepė Adrijaus balsas.
- Užeik.
Durys prasivėrė, ir į vidų įėjo jis. Tarsi būtų skaitęs mano mintis, pagalvojau. Tarsi būtų žinojęs, kad apie jį galvoju.
- Klausyk, aaa, šita... – jis pasikasė pakaušį. – Gal norėtum su manimi miegoti?
- Ką??? – prunkštelėjau.
- Na, ne nešvankiąja prasme. Taip, kaip miegojome vakar. Tiesiog miegojome. Galėtume nueiti į svetainės kambarį, - jis kalbėjo apie milžinišką kambarį su keturiomis plačiomis sofomis ir daugybe minkštų sofučių bei milžinišku, pusę sienos užimančiu plokščiaekraniu televizoriumi. Šis kambarys buvo skirtas visiems mokyklos mokiniams susirinkti laisvu nuo pamokų laiku pažaisti stalo žaidimų ar pažiūrėti televizoriaus. Beveik į jį neidavau, nes nemėgau būti tarp daugybės žmonių.
- Kad nesapnuočiau košmarų, o tu nebijotum užmigti dėl tų vizijų? – pasitikslinau.
- Taip. Tik miegoti, prisiekiu Dievu. Nieko daugiau.
- Na, gerai, - nusijuokiau.
Atsikėliau ir nutraukiau nuo patalynės didelį, iš skiaučių susiūtą užklotą, kurį parsivežiau i namų. Dažnai miegodavau įsisiautusi ne tik į paklodę, bet ir į jį, nes naktys būdavo nepaprastai šaltos.
- Galime eiti, - pasakiau.
Mes nuėjome į svetainę. Visi ją vadino „svetainės kambariu", tarsi tiesiog „svetainės" nepakaktų. Adrijus įjungė televizorių, garsą sumažino iki minimumo, išjungė šviesas. Pats atsisėdo ant sofos arčiausiai kavos staliuko, ant pastarojo susikėlė kojas. Aš priėjau iš kitos pusės ir taip pat prisėdau. Išlanksčiau apklotą ir vieną jo kraštą padaviau Adrijui. Jis apsiklojo. Pati atsisėdau už poros pėdų nuo jo, kojas pasikišau po savimi ir atsirėmiau į atlošą.
- Ar nepasislinksi arčiau? – paklausė Adrijus, supratęs, kad net neketinu gultis prie pat jo.
Prietemoje pažvelgiau į jo akis.
- Ar privalau?
Jis šyptelėjo, lyg tai būtų jau savaime suprantama.
- Gerai jau gerai, - pasislinkau arčiau jo ir šilčiau apsiklojau. Minutėlę padvejojusi, padėjau galvą jam ant peties.
- Žinai, galėčiau taip ir užmigti, - sušnabždėjo jis po dešimties minučių. Balsas buvo pakimęs nuo mieguistumo.
- Kvaily, - sukikenau, - juk to mes čia ir atėjom.