Pabudimas (BAIGTA)

18 dalis.

- Mes prisidirbom. Mes taip juodai prisidirbom, - Klėja vaikščiojo ratais po kambarį.
- Nusiramink, nusiramink, - bandžiau ją apmaldyti, nors ir pati vaikščiojau ant pirštų galų.
- Reikia pasakyti tėčiui, - Klėja jau buvo bebėganti pas Hiliarą, kai staiga sugriebiau ją už riešo.
- Niekur tu neisi ir nieko nesakysi. Ar žinai, kiek taisyklių šiandien pažeidėm? Mes išėjom už mokyklos ribų be leidimo – tai jau vienas iš taisyklių pažeidimų; bendravome su demonu, paranormaliu padaru – antras pažeidimas; taip pat be leidimo bendravome su nepažįstamais ir nepatikimais žmonėmis – trečias pažeidimas; galiausiai aš panaudojau savo galias viešoje vietoje, matant žmonėms, kas irgi yra draudžiama – ketvirta. Ar bent nutuoki, kaip mums už tai klius?
- Jis grasino tavo mama.
- Jis melavo, - susinėriau rankas ant krūtinės, nors iš tiesų bijojau.
- O jeigu ne? Be to, tavo draugės, paprašiusios iš jo pagalbos, tikrai yra pavojuje. Ir jam net nereikia mums jomis grasinti, nes mes ir taip žinome, jog joms baigsis blogai.
Susimąsčiau. Taip, ji sakė teisybę. Bėda ta, kad bijojau ir dėl savo pačios kailio. Bet... ne aš čia šiuo metu svarbiausia. Jeigu mano mama ir draugės iš tiesų yra pavojuje, turiu pamiršti savo egoizmą, nueiti pas direktorių Hiliarą ir papasakoti viską, kas nutiko. Nesvarbu, ar gausiu už tai rėkti, ar ne.

* * * *

Kai baigėme pasakoti savo istoriją, Hiliaras dar ilgai susimąstęs sėdėjo, rankomis pasirėmęs smakrą, ir tylėjo. Kai galiausiai prabilo, vietoj to, kad mane aprėktų, kaip kad tikėjausi, jog padarys, tiesiog ištarė du trumpus žodžius:
- Padėtis rimta.
Mes su Klėja susižvalgėm. Kas čia darosi? Negi tikrai taip blogai? Nei viena iš mūsų dar nebuvo mačiusi jo tokio susimąsčiusio, susikaupusio ir... išsigandusio.
Hiliaras pakilo nuo rašomojo stalo ir ėmė vaikščioti po kambarį ratais.
- Negerai, negerai... – Murmėjo sau po nosimi. Staiga jis atsisuko į mus ir prabilo tvirtu, ryžtingu balsu. – Su demonais buvom susidūrę jau senokai. Jį išvaryti gali būti labai sudėtinga. Lengvesnis variantas – tiesiog nebeišleisti ir nebeįleisti nieko į mokyklą ar iš jos. Netgi sekmadieniais. Po poros mėnesių jam nusibos mūsų tykoti, ir jis pasiduos. Būtent taip darėm ir praėjusį kartą.
- O kada tai buvo? - paklausiau.
- Kai tik čia įsikūrėme. Dažnai keičiame savo buvimo vietą, kad pasislėptume nuo tokių bjaurasčių kaip demonai, tačiau tąkart įtarimą jiems sukėlėme būtent čia atvykdami. Prireikė trijų mėnesių, kad vienas demonas, įsikūnijęs į senuką, nustotų ištisomis paromis stovėti priešais mūsų mokyklos vartus. Bet tik tiek ir tereikėjo. Laiko.
Susmukau kėdėje. Dabar visa mokykla ant manęs lies tulžį – tai juk mano draugės nusprendė ištraukti mane iš mokyklos pasinaudodamos demono pagalba. Ir būtent dėl to dabar jie nebegalės pamatyti savo artimųjų. Nieko gero. O šis... tas bjaurybė dar grasino mano mama.
- Direktoriau! – staiga prisiminusi tai, kas svarbiausia, pašokau nuo kėdės. – O kaip gi dėl mano mamos?
- Ak taip, tiksliai. Nesijaudink. Dabar pat nuvažiuosiu iki tavo namų ir pažiūrėsiu, ar jai viskas gerai.
- O jeigu ten bus demonas? – persigando Klėja.
- Aš esu pakankamai stiprus, kad nuo jo apsiginčiau.
Hiliaras išėjo, o mums beliko laukti, kol jis sugrįš ir paskelbs savo verdiktą.

* * * *

Hiliaras Kantas sugrįžo į mokyklą tik po gerų dviejų valandų. Nuo jo kvepėjo sausainiais ir arbata, be to, atrodė gana linksmas, o tai man pasirodė keista.
- Na kaip, ar mano mamai viskas gerai? – pripuoliau prie jo, vos tik spėjo įžengti pro duris.
- O... puikiai. Tavo mama – labai svetinga moteris, Donatile. Niekaip nenorėjo manęs paleisti! – Jis sukikeno.
Sustingau. Hiliaras atrodė pernelyg laimingas. Ar jiedu... flirtavo??? Ar... ne, negali būti. Mano mama „kabino" Hiliarą???
Nuėjau prie direktoriaus darbo stalo ir sudribau fotelyje, tik šįkart ne iš baimės, sukeltos paslaptingojo demono, o iš nuostabos, kad mano mama ir Klėjos tėtis... ne, tai tikrai yra pernelyg keista.
Hiliaras, tuo tarpu, apėjo savo stalą ir prisėdo ant darbo kėdės. Jis vis dar atrodė nepaprastai laimingas, bet bent jau šiek tiek surimtėjo. Nutaisęs žmogaus, netrukus pranešiančio svarbią žinią, miną, jis prabilo jau visiškai kitokiu balsu:
- Jai viskas gerai, Donatile. Demonas melavo. Jis nieko jai nepadarė. Ir tavo mama labai apgailestauja, kad neatvažiuoja aplankyti tavęs sekmadieniais. Ji sakė, kad nuo to laiko, kai ją paaukštino pareigose, turi labai daug darbo, ir beveik nepastebi, kaip lekia dienos. Ji labai apgailestauja ir atsiprašo, bet sakė, jog per Kalėdas būtinai ateis tavęs aplankyti.
Per Kalėdas... Ši žinia mane pribloškė. Kalėdos dar toli. Dieve... man dar taip ilgai reikės jos laukti.
- O kaip dėl Šalnės su Laura, mano draugių? – prisiminusi paklausiau.
- Aš jau tuo pasirūpinau. Mes turime pasisamdę žmonių, kurie atlieka įvairias užduotis, pavyzdžiui, mūsų mokinių artimųjų sekimas kritiniais atvejais. Jie prižiūrės tavo drauges. O kol jos bus stebimos (kaip ir tavo mama, beje), nieko blogo neturėtų atsitikti.
Lengviau atsidusau. Ačiū Dievui... jos saugios. O daugiau man nieko nei nereikėjo.
- O kaip dėl demono, tai mokykla bus uždaryta visiems aplinkiniams tol, kol aš nuspręsiu, kad to nebereikia. Ši taisyklė bus paskelbta rytoj iš ryto. Supratote?
Abi su Klėja linktelėjom galvom.
- Gerai. Tuomet galite eiti.
Mes išėjome į koridorių. Aš patraukiau atgal į savo kambarį, o Klėja nuėjo kažkur „su reikalais".
Vis dar negalėjau patikėti tuo, kas šiandien įvyko. Šalnė su Laura padarė tokią kvailystę – susidėjo su demonu. Ir šis nuo šiol persekioja ne vien mane, bet ir visą mano mokyklą. Be viso to, jis grasino sužeisti mano mamą, bet tai nesvarbu, nes jai iš tiesų ne tik kad viskas gerai, bet ir... rodos, ji ėmė ieškoti man naujo tėčio. O mane žada aplankyti tik per Kalėdas. Tai gražu. Darbas ir vyrai jai rūpi labiau nei jos pačios keistuolė aiškiaregė dukra. Na ką gi! Mano gyvenimas tiesiog nuostabus. Ką čia daugiau ir bepridursi.