Pabudimas (BAIGTA)

35 dalis.

Emės balsas sklido iš pastato viršaus, krisdamas žemyn pasikartojančiu aidu.
- Donatile!!! Padėk!!!
Puoliau bėgti laiptais viršun, net negalvodama, kad tai gali būti spąstai. Jeigu ir būtų, svarbiausia yra išgelbėti Emilianą.
- Eme!!! – sušukau.
- Donatile!!! – balsas skambėjo iš dar toliau, nei prieš tai. Turbūt kažkas tempė ją laiptais viršun.
- Nesijaudink, Eme, aš ateinu! – bėgdama laiptais raminau ją. Tačiau tuojau pat turėjau užsičiaupti, nes pritrūkau kvapo.
Bėgau: kojos ėmė linkti, kelius skaudėti, kaip ir gerklę nuo gilaus kvėpavimo bei rėkimo. Nemaniau, kad ilgai taip ištversiu. Bet to ir nereikėjo – greitai atsidūriau viršutiniame aukšte.
- Dona – pasigirdo Emės balsas, bet tuojau pat nutrūko, tarsi kažkas būtų ją uždaręs ar užčiaupęs.
- Aš tave surasiu, Eme. Prižadu, - šnabždėjau sau po nosimi.
Bėgau per kambarius trankydama durimis, bet vis jos neradau. Kambariai buvo tamsūs ir tušti, užtrauktomis užuolaidomis, tik stiklai ant žemės priminė, jog dar visai neseniai visi mokyklos langai buvo sudaužyti.
- Eme! – beviltiškai sušukau.
Kažkas trinktelėjo gretimame kambaryje.
Puoliau prie durų ir šias atplėšiau. Viduje išvydau tik apverstą žvakidę.
- Eme!!! – mano balse girdėjosi panika.
Ir tada... kambarį perskrodė klyksmas. Emės klyksmas. Ji klykė nesavu balsu, neabejojau, kad jos balsas lygiai taip pat girdisi visame aukšte. Išsigandau ir puoliau bėgti po kambarius kaip pamišusi. Jos klyksmas... taip klykiama tik prieš mirtį.
Staiga pastebėjau keistas senas duris, ir nedvejodama jas atidariau. Išvydau tamsoje skendinčius siauručius laiptelius. Palėpė? Ar ši mokykla turi palėpę? Klėja niekados to neminėjo. Nebent... ji ir pati to nežinojo.
Užbėgau laipteliais ir atidariau dar vienas duris. Už jų išvydau nepaprastai žemą, mažą kambarėlį be langų, voratinkliais apaugusiomis sienomis bei lubomis.
Pastebėjau juodą siluetą, judantį pasieniu.
- Aš tave matau! – surikau. – Išlįsk.
Siluetas sustingo.
- Nagi, demone, nebūk bailys ir kovok garbingai, - pagiežos kupinu tonu ištariau. – Kur Emė?
- Turi galvoje Emilianą? – ištarė šešėlis. Ir... aš atpažinau jo balsą.
Tajus išniro iš tamsos. Jis pažvelgė į mane, jo akys buvo juodos. Nebuvo nei vyzdžių, nei rainelių, vien tik juodas, neišmatuojamas blogis.
- Aš negaliu jos paleisti, - ištarė.
- Tajau, prašau. Tu juk mane myli, tiesa? Padaryk tai dėl manęs, prašau, - maldavau. – Paleisk Emę.
- Aš ir DARAU tai dėl tavęs. Būtent dėl to ir privalau tai padaryti. Aš privalau ją nužudyti.
- Tajau, maldauju, NE! – Suklykiau, ir keliai sulink. Vis susilaikiau neatsiklaupusi priešais jį. – Ji niekuo dėta.
- Ji dar ir kaip dėta. Jeigu atiduočiau ją JIEMS, Tarybai, kaip dar juos vadiname, ji prikeltų Šėtoną, mūsų Tėvą, Liuciferį, pragaro valdovą, ir tu taptum jo žmona, o aš negaliu to leisti, negaliu, supranti?! Todėl ir pasiunčiau Alesą, ji turėjo tau viską papasakoti.
- Kodėl nužudei Milą? – staiga paklausiau.
- Ką?
- Kodėl nužudei Milą? – vos tramdydama ašaras pakartojau klausimą. – Ir nereikia čia tų paistalų, jog dėl to, kad mane myli.
- Bet tai – tiesa, - jis žengė į priekį ir ištiesė rankas į mane. – Aš tai padariau dėl to, kad tave myliu.
- NESĄMONĖ!!! MELAS!!!
- NE! Tai tiesa! Aš padariau tai, kad nekęstum manęs. Kad niekados negalėtum man atleisti. Kad, kai reikės bėgti, bėgtum neatsigręždama.
Pravirkau.
- Tokia menka priežastis... tokia kvaila priežastis mirti. Ir ji mirė tik dėl to? TU NUŽUDEI JĄ VIEN DĖL TO??? – Klykiau iš visų plaučių.
- JI AR ŠIAIP AR TAIP NORĖJO MIRTI!
Per akimirką Tajus atsidūrė visai prie pat manęs, judėdamas greičiau nei bet kas šioje žemėje. Jis prirėmė mane prie sienos, ir akimirką pamaniau, kad jis mane nužudys, bet tuomet pajutau jo lūpas sau ant kaklo. Jis pažvelgė į mane normaliomis, žmogiškomis akimis. Jose atsispindėjo begalinis ilgesys.
Pajutau jo lūpas ant savo lūpų – nei karštas, nei šaltas, nei šlapias, nei sausas. Bučinys buvo keistas. Keistai tobulas.
Nei pati nepajutau, kaip apsivijau jo kaklą rankomis. Akimirką pasijutau idealiai – dingo visos problemos, visi rūpesčiai, praeitis, dabartis bei ateitis, liko tik AKIMIRKA. Ideali, saugi bei jauki akimirka. Bet... tada aš nuo jo atsitraukiau. Ir viską prisiminiau.
- Tajau... kur Emiliana?
Jis dar kartą mane pabučiavo.
- Tu pavėlavai. Ji jau mirusi.
Pažvelgiau į jį.
- Aš niekados tau neatleisiu, - pasakiau ramiai, be jokios neapykantos balse. Aš iš tiesų nejaučiau jam neapykantos. Paprasčiausiai žinojau, kad taip bus. Tai neišvengiama.
Tajus šiek tiek atsitraukė.
- Ji ten, gale, - parodė pirštu į juodą kambario gilumą, iš kurios pats išėjo. – Bet tu jos nebeišgelbėsi.
Išsilaisvinau iš jo glėbio ir patraukiau nurodyta kryptimi.
- Donatile, prašau, neik, - dabar maldavo jis. – Jau per vėlu. Jai galas.
Negalėjau juo tikėti. Emė – galingiausia aiškiaregė pasaulyje. Ji turėjo jam pasipriešinti. Privalėjo. Kad ir kaip netikėtai jis būtų ją užpuolęs, kad ir kaip smarkiai sužeidęs. Tad kodėl jis bando mane įtikinti, kad ji miršta? Ar kad jau mirė?
Tamsoje išgirdau tylų šnopavimą.
- Eme? – sušnabždėjau.
Atsakas buvo tik kažkas panašaus į gargaliavimą.
Išvydau jos siluetą – mažos smulkios mergaitės siluetą. Verkdama atsiklaupiau ant žemės ir palinkau virš jos veido. Delnai palietė kažkokį šiltą skystį. Pakėlusi ranką pažvelgiau į tamsias, juodas kaip naktis gleives. Žinojau – jeigu pažvelgčiau į delną ryškioje dienos šviesoje, išvysčiau skaisčiai raudoną kraują. Ėmiau raudoti.
- Kodėl tai padarei, Tajau? Kodėl tai padarei? Kodėl? Kodėl, kodėl, kodėl?.. – mano balsas vis tilo, kol galiausiai virto šnabždesiu.
- Dabar jie nebegalės prikelti mūsų Tėvo, - atsakė jis.
- Mūsų Tėvo? – nusijuokiau. Tai JŪSŲ Tėvas. Ne mano, - sušnabždėjau.
- Ką? – nenugirdęs ar nesupratęs paklausė.
- Sakiau, - pakartojau garsiau, stodamasi ir valydamasi kraują į palaidinės kraštus, - kad tai ne mano Tėvas. O jūsų.
Jis nusišypsojo.
- Žinau. Tiesiog toks įprotis sakyti „mūsų".
Abu šypsojomės žiūrėdami vienas į kitą. Tik mūsų šypsenos anaiptol nebuvo draugiškos. Jos reiškė viena – žinojimą liūdnos šios meilės istorijos baigties, kuri netrukus išauš.
- Tu buvai teisus, Tajau. Aš iš tiesų tavęs nekenčiu. Tavo planas pavyko.
- Aš visados žinojau, kad jis pavyks.
- Kaip tau gerai, - ištiesiau ranką į priekį ir sukaupiau visą įniršį, atsiradusį mano viduje. Prisiminiau, kaip pirmą kartą „perdegė lemputė" – būtent taip apibūdinau jausmą, kai mano galios pagaliau išsilaisvino. Dabar patyriau jį dar kartą. Ir jis buvo nuostabus.
Tajus užsidegė raudona ugnimi. Jis paniro ugnyje visas: nebemačiau jo veido, nebemačiau jo kūno, nebemačiau juodų akių. Jis rėkė. Bet staiga... nustojo. Ir ėmė juoktis.
- Donatile, aš esu padaras, sutvertas iš ugnies ir neapykantos. Ugnies, neapykantos ir žiaurumo. Kodėl manai, kad vienas iš šių trijų dalykų galėtų mane paveikti?
Ugnis medinėmis grindimis nuo jo kojų plito po kambarį. Suvokiau – netrukus visa mokykla paskęs joje. Turėjau veikti greitai.
- O aš ir nemanau. Tačiau žinau, kokia ugnis tave paveiks. Ji kitokia, nei ši, bet, dėkui Dievui, turiu galią valdyti ir ją.
- Ką čia šneki? – Tajaus sutrikimas privertė mane nusijuokti.
Iškėliau du pirštus į priekį. Du pirštai – tik tiek man reikės.
- Donatile, ką darai? Tu juk nenori manęs nužudyti?
- Tu teisus, Tajau. Aš iš tiesų tavęs nekenčiu, - nusišypsodama pasakiau jau prieš tai tartus žodžius. O tada spragtelėjau dviem ištiestais pirštais.
Iš raudonos ugnis virto mėlyna lyg sniegas šaltą žiemos vakarą. Tajus ėmė rėkti.
- Kas čia? Kas, po velnių, čia yra??? Ką tu man padarei?! – Tajus puolė daužyti per ugnį ant savo kūno, bandydamas ją užgesinti. Žinojau – ji neužges. Taip pat žinojau, kad jam labai skauda.Nežinau kaip, bet vos pamačius šią ugnį suvokiau, jog ji demonams bus labai pavojinga. Labai negailestinga.
Ugnis plito, tad paėmiau Emę ant rankų. Suglebęs kūnas buvo sunkus, bet ne toks sunkus, kad nepakelčiau. Prabėgau pro Tajų, palikdama jį degti nežemiškoje ugnyje, ir nusileidau laiptais žemyn. Galbūt dar pavyks ją išgelbėti. Galbūt. Šis žodis be perstojo sukosi mano galvoje.