Pabudimas (BAIGTA)

45 dalis.

- Tajau, ne! – sušukau.
Tajaus žvilgsnis ėmė blaustis, gyvybė iš jo kūno pamažu paliko šį pasaulį. Ištiesiau į jį ranką, ir mūsų pirštais paskutinį kartą susilietė. O tada... laikas sustojo.
Atrodė, kad kažkas nematomas mane trūktelėjo, ir aš ėmiau skrieti per amžius, šalis, tikrovę. Skriejau laiku atgal, skriejau... į savo prisiminimus.
Ir staiga viskas sustojo. O aš atsidūriau kitur, kitame amžiuje, kitoje vietoje, aš ir pati buvau kai kuo kitu.
Stovėjau nuostabiame sode, akmeninės sienos buvo apaugusios samanomis ir gebenėmis, aplink žydėjo ir aitriai kvepėjo rožių krūmai. Prie vieno iš jų klūpėjo vaikinas, jo veido nemačiau, tačiau pastebėjau dideles senovines žirkles, veikiausiai skirtas krūmams karpyti. Supratau, kad jis - sodininkas.
Lėtu žingsniu patraukiau prie rožių krūmo, kurį jis karpė. Eidama pastebėjau, jog vilkiu tamsiai oranžine, ilga suknele, išmarginta aukso siūlais siuvinėtais raštais. Ji buvo senovinė, priminė viduramžių laikų aprangą. Veikiausiai esu turtinga, suvokiau, nes tik turtingi žmonės galėtų leisti sau pirkti tokius drabužius.
Priėjau prie krūmo, visai šalia sodininko, ir pauosčiau arčiausiai esančią rožę.
- Kvepia nuostabiai, - pasakiau.
Sodininkas pakėlė galvą, ir aš nustebau išvydusi Tajaus veidą. Kurį laiką stovėjau nustėrusi, tačiau netrukus pastebėjau, kad jis ir Tajus vis dėlto turi šiokių tokių skirtumų. Tajus neturėjo apgamo ant akies, o šis vaikinas turėjo. Tajaus veido forma buvo šiek tiek kampuotesnė, nei šio vaikino. Pastebėjusi šiuos skirtumus nusiraminau. Vis dėlto jie buvo neįtikėtinai panašūs.
Vaikinas nukirpo rožės, kurią ką tik uosčiau, kotą,ir įteikė ją man.
- Ačiū, - ištariau paimdama rožę ir nusišypsodama. Ir tuomet mano krūtinę užliejo nepaprasta šiluma, šiluma, užpildanti visas kūno kerteles, ir aš supratau – tai meilė. Staiga viskas pasidarė aišku. Žmogus, kurį matau priešais save – tai Tajus, kai dar buvo žmogus. O aš... aš jo mylimoji. Štai kodėl jis mane taip mylėjo. Todėl, kad aš iš tiesų buvau jo mylimąja praeitame gyvenime.
Staiga viskas dingo. Vaizdas išbluko, spalvos pasikeitė, o kai ryškumas sugrįžo, aš nebebuvau sode. Aš stovėjau niūriame akmeniniame koridoriuje, o pro langą švietė mėnulis. Priešais stovėjo Tajus, jis buvo suėmęs mane už rankų.
- Bet aš tave myliu, - girdėjau žodžius, sklindančius iš savo lūpų, bet negalėjau jų suvaldyti. Tai ne aš juos sakiau. Tai buvo mergina, gyvenusi prieš kelis amžius. Tajaus mylimoji. – Nesvarbu, kaip, bet noriu už tavęs ištekėti.
- Tavo tėvas man neleis! Aš tik sodininkas, o tu – kilmingoji. Tai neįmanoma.
Pravirkau. Ašaros griaužė gerklę.
- Negaliu be tavęs gyventi...
Staiga Tajaus žvilgsnis tapo nepaprastai ryžtingas.
- Nesijaudink. Aš kai ką sugalvojau.
Vaizdas ir vėl pasikeitė. Dabar aš sėdėjau minkštame krėsle, kojas pasidėjusi ant suoliuko, ir mezgiau šildydamasi prie židinio liepsnos. Šalia sėdėjo Tajus, jis tyliai mane stebėjo.
- Neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu, - staiga sušnibždėjo.
Šyptelėjau neatitraukdama akių nuo mezginio.
- Įsivaizduoju. Nes aš tave myliu lygiai taip pat.
Jis suėmė mano ranką, atitraukė nuo mezginio ir pabučiavo.
- Dabar galėsime būti kartu amžinai.
Atsisukai į jį.
- Tik iki kol mirtis mus išskirs. Biblija sako taip, - pajuokavau.
- Man nusispjaut, ką sako Biblija. Vedžiau tave tam, kad būtumėm kartu amžinai.
Jis pasilenkė į priekį ir mane pabučiavo. Netgi bučiuojama negalėjau suvaldyti šypsenos.
Vaizdas pasikeitė dar kartą. Dabar stovėjau lauke, miesto aikštėje, iš visų pusių mane atgal traukė vyrai.
- Ne! – šaukiau. – Jis nekaltas! NEKALTAS! Paleiskite jį!
Priešais dar keli vyrai traukė Tajų prie kartuvių. Jis atrodė pasidavęs. Tajus paskutinįkart pažvelgė į mane ir nusišypsojo liūdna šypsena, bet akyse degė pasididžiavimas.
- Viskas gerai, Miriele. Aš tave mylėsiu visą amžinybę, kad ir kas benutiktų.
Mane tempė gal dešimt vyrų, bet apimta panikos įgavau daugiau jėgų ir nedvejodama puoliau į priekį. Ištraukiau ranką iš sargybinių gniaužtų ir ištiesiau į jį. Į savo mylimąjį. Tik tiek man ir tereikėjo. Paskutinio karto, kai mūsų pirštai susilies. Norėjau tik paskutinio prisilietimo, nes žinojau, kad kitos progos nebus. Nebebus.
- Teitai! – garsiai sušukau jo tikrąjį vardą. – Teitai!!! Ne!!!
Tačiau niekas manęs nesiklausė. Niekam nerūpėjo, kad šaukiau. Minia aplink kartuves klykė iš džiaugsmo. Netrukus bus paaukota dar viena kraujo auka jų žiaurumui ir smurtui.
Teitą užvedė laiptais ant pakylos. Jam ant kaklo sargybinis užmetė kilpą, ją užveržė. Virvė aplink jo kaklą įsitempė. Šaukiau jo vardą iš visų jėgų. O tada...
Sėdėjau ant žemės, kurioje maišėsi juoda dervos, balta sniego ir raudona kraujo spalvos, o Tajus – Teitas gulėjo šalia, bejausmėmis akimis žiūrėdamas į niekur. Isteriškai verkiau.
Isajus suėmė mane už alkūnės ir pabandė pakelti.
- Einam. Neturime daug laiko.
- Ne! Ne! – šiaip ne taip išsivadavau iš jo gniaužtų ir palinkau prie Tajaus. Suėmiau jo rankas savo delnais, visai kaip jis suėmė manąsias ką tik regėtoje vizijoje. – Tajau... aš žinau tavo tikrąjį vardą. – Kažkodėl žinojau, kad jei pasakysiu jo tikrąjį vardą prieš jam numirštant, po mirties jis galės ilsėtis ramybėje, o ne grįžti atgal į pragarą, ir pagaliau atgimti žmogumi. – Tavo tikrasis vardas... yra Teitas.
Staiga Tajaus rankos sudrebėjo. Jis atsikosėjo krauju, o tada nežymiai pasisuko į mane. Mačiau, kad kiekvienam judesiui atlikti jam reikia didžiulių pastangų.
- Ačiū, kad man priminei... o tavo vardas... buvo Mirielė.
Nusišypsojau.
- Žinau. Dabar aš viską žinau... Teitai... Mirielė. Tavo mylimoji. Aš ja buvau.
Tajus – Teitas taip pat nusišypsojo, tada pakėlė ranką man prie skruosto.
- Mylėsiu tave amžinai, - dar spėjo ištarti, bet paliesti mano veido – jau nebe. Jo ranka sunkiai žnektelėjo ant kūno. Tajus mirė.
- Ne! – surikau. – Ne! Nemirk!
Tačiau Tajus nejudėjo. Isajus suirzęs dar kartą pabandė mane pakelti, bet aš ir vėl išsivadavau iš jo nagų, šįkart skaudžiai šlumštelėdama ant žemės.
- Viskas, atsibodai, - suirzęs tarė Isajus ir suėmęs mane už plaukų pakėlė į orą.
Surikau.
- Paleisk, paleisk!
Jis paleido mano plaukus, bet, man man nespėjus net sureaguoti, sugriebė už pečių ir priglaudė prie savo plačios krūtinės. Žvelgiau į jo akis vos tramdydama įniršį.
- Paleisk mane.
- Norėtum. Negali manęs net pirštu paliesti, galingiausioji. Aš apsaugotas.
- Apsaugotas?
- Nesvarbu. Mes turime eiti. Na, - jis sugriebė mane už riešo ir ėmė tempti su savimi, - kaip jautiesi netekusi vieno iš savo gerbėjų, galingiausioji?
- Jis nebuvo mano gerbėjas, - suurzgiau.
Isajus tik piktai nusijuokė.
Dabar pamačiau, kokia įnirtinga kova vyksta aplink: žmonės bandė nugalėti demonus, aplink vyko tikras karas. Visur mačiau tik kraują, dervą ir balto sniego likučius. Mačiau kritusius žmones, šalia jų gulėjo demonų kūnai. Tai buvo baisu.
- Ne! – vis dar šaukiau apimta panikos, liūdesio ir gedulo. Dieve, kodėl tiek žmonių aplink mane turi mirti?
Isajus, visai nesiklausydamas, kad rėkiu, ir toliau tempė mane per visą tą sumaištį. Jis skaudžiai spaudė man ranką, vos spėjau su jo ėjimo tempu. Aplink nemačiau nei Gabrielio, nei Klėjos, nei Adrijaus, ir dėl to baisiai nerimavau. Galbūt jie jau mirę? Galbūt juos pagrobė demonai? Ypač bijojau dėl Adrijaus, nes jo demonai norėjo taip pat smarkiai, kaip ir manęs.
Tačiau mano didžiausia baimė staiga tapo tikrove. Adrijus išdygo priešais mus lyg iš po žemių, nutaikęs į Isajų Gabrielio durklą.
- Paleisk ją! – suriko.
- Adrijau, dink iš čia! Jie tave pasiims! Bėk!
Bet Isajus tik nusijuokė.
- Manai, kad toks silpnas padaras kaip tu gali mane įveikti? Koks esi kvailas... – jis iškėlė du pirštus.
- Adrijau, bėk! – sušukau, bet buvo jau per vėlu. Manau, abu tai žinojom.
Isajus spragtelėjo pirštais. Už Adrijaus nugaros atsirado dar vienas demonas žmogaus kūne, Tarybos narys.
- Patrauk jį, - įsakė Isajus, ir demonas akimirksniu sugriebė Adrijų už kaklo. Adrijus nespėjo net sumirksėti, kai demonas atėmė iš jo durklą.
- NEE! – surikau.
Demonas pridėjo durklą Adrijui prie kaklo.
- Nudėk jį, - įsakė Isajus.
Nespėjau pamatyti, kaip kraujas išsiveržia pro Adrijaus odą. Tespėjau pamatyti, kaip durklas ją paliečia, o tada demonas greitu ir tiksliu judesiu perbraukia juo per kaklą. Tačiau tuomet vaizdas aptemo. Pasijutau nepaprastai silpnai, suglebau Isajaus rankose. Aš apalpau.