Pabudimas (BAIGTA)

7 dalis.

Šeštadienį nuo pat šeštos ryto laksčiau po visus namus kaip beprotė. Hiliaras pasakė, kad atvažiuos ryte, bet nepaminėjo, kelintą tiksliai valandą. O iš kur man žinoti, kada keliasi aiškiaregiai??? Taigi ir vaikščiojau ratais kaip trenkta, nors lauke dar net nebuvo prašvitę.
Aštuntą valandą į stovėjimo aikštelę, esančią greta mūsų daugiabučio, įvažiavo didelis, juodas džipas tamsintais langais. Mano aiškiaregės nuojauta pakuždėjo, kad tai ir yra tie žmonės, kurių laukiau. Ir iš tiesų – už dešimties minučių abi su mama išgirdom kaip sučirškia mūsų buto skambutis. Man atidarius duris, išvydau poną Hiliarą, apsivilkusį prabangų juodą paltą.
- Panele Donatile, - šyptelėjo jis. – Jau laikas.
Apsirengiau šiltai, nes net nenutuokiau, kur vyksime – galbūt jis išmes mane vidury miškų ir lieps per parą rasti kelią atgal, o gal turėsiu atspėti, kiek vaikų per gyvenimą susilaukė sena bobutė.
Man išsiruošus, atsisveikinome su mama ir išėjome. Ji visai neatrodė dėl manęs laiminga – veikiau liūdna ir labai labai vieniša. Užsitrenkus buto durims pasijutau taip, lyg būčiau ją įskaudinusi. Skubiai nuvijau tokias mintis šalin ir žengiau paskui Hiliarą.
Išėję laukan iš karto patraukėme prie juodojo džipo. Vyriškis pasodino mane, o pats atsisėdo priekyje, keleivio vietoje. Vos įsitaisiusi kėdėje, pamačiau, kad esu ne viena – be manęs dar sėdėjo Klėja, juodaplaukis vaikinas, kuris netikėjo, jog turiu galių, kitas vaikinas, kiek jaunesnis už pirmąjį, kuris šnekėjosi su manimi tą dieną, kai pirmą kartą atvykau į aiškiaregių mokyklą, ir ryškiai raudonų plaukų savininkė, tokia graži, kad priešais ją atrodžiau tarsi ką tik išsiritęs viščiukas, nors paprastai laikiau save patrauklia – ne per gražiausia, bet ir ne baidykle. Dėkojau Dievui, kad iš viso automobilyje buvo net trys eilės vietų, nes jeigu būtų reikėję grūstis vienoje eilėje su tais priešiškais aiškiaregiais, nebūčiau ištvėrusi.
- Nagi, mokiniai, susipažinkite su būsima naujoke.
- Sveiki, - tariau ir droviai šyptelėjau, - aš – Donatilė.
Niekas neatsakė.
- Na, - prabilo Klėja, - aš jai jau prisistačiusi.
- Ji dar nepriklauso mūsų gretoms, - prabilo tamsiaplaukis, - ir galbūt niekados nepriklausys.
Pasijutau lyg gavusi smūgį į pilvą, bet tylėjau. Hiliaras pervėrė jį piktu žvilgsniu.
- Nekalbėk taip.
Vaikinas nieko neatsakė.
- Aš pasikviečiau juos kartu, kad padėtų tau atlikti užduotį, jeigu kartais iškiltų problemų. Visi jie – geriausi mūsų mokyklos mokiniai.
Dabar jau vaikinas pervėrė Hiliarą aršiu žvilgsniu. Akivaizdu, kad jis nepritarė idėjai, jog atliekant užduotį galima prašyti pagalbos iš kitų aiškiaregių.
- Ai, koks skirtumas, - po trumpos tylos tarė žavingoji raudonplaukė, - mano vardas Larisa. Šio užsispyrėlio vardas – Adrijus, - parodė į tamsiaplaukį. – O šio gražuoliuko, - parodė į kitą vaikiną, - Marcelis. Na štai ir susipažinom.
Abu vaikinai nepatenkinti dėbtelėjo į Larisą, tačiau nesiskundė. Toliau važiavome tylėdami.
Maždaug po pusvalandžio automobilis sustojo ir mes išlipome. Pasirodo, kad atsiradome pamiškėje, kaip ir tikėjausi. Hiliaras pamojo mums, it męs, perėję per tuščią plentą, patraukėme mišku. Visą kelią mano mintys sukosi apie rusiško šou „Ekstrasensų mūšis" užduotis, ir kažkodėl vis mačiau tuos epizodus, kai ekstrasensai susimaudavo. Galiausiai priėjome seną, apleistą namą. Jis buvo didelis, atrodė kaip buvusi gamykla ar kažkas tokio.
- Donatile, - prabilo Hiliaras, - tavo užduotis – atskleisti, kokiai paskirčiai buvo pastatytas ir iki pat apleidimo naudotas šis pastatas. Užuomina – paskirčių buvo ne viena. Jeigu išlaikysi šį egzaminą, pateksi į Šventosios Agatos gimnaziją. Neišlaikysi – deja, nepateksi. Taigi... – jis atsikvėpė, - pradedam.
Mes nuėjome prie pagrindinio pastato įėjimo. Jokių antraščių, ant sienų kabančių pastato planų – nieko. Net menkiausios užuominos, padėsiančios man įveikti šią užduotį.
Pagaliau priėjome didelį, salę primenantį kambarį.
- Gerai, - tarė Hiliaras, - čia bus pradžios taškas. Gali vaikščioti po visą pastatą, tik neik į lauką. Nenorėtumėm, kad pasiklystum.
Linktelėjau galva. Na va, prasideda.
Hiliaras ir kiti pasitraukė į šalį, leisdami man daryti, ką noriu. Nežinodama, nuo ko pradėti, žengiau porą žingsnių į priekį. Ir staiga... mane užklupo vizija. Tik šįkart kitokia, aš nebuvau kitoje pasauli pusėje, aš nebuvau kažkuo kitu, aš buvau aš, tik kitame laikmetyje ir kitu dienos metu. Aš buvau pradžioje, šio pastato gyvavimo pradžios laikotarpyje.
Net nepajutau, kaip užsimerkiau. Nosį pakuteno šampano ir karštų valgių kvapai, ausis pasiekė senovinės muzikos garsai. Įspūdingas moters vokalas traukė jausmingą dainą apie meilę. Staiga pajutau ir išgirdau žmonių šurmulį, tylius pokalbius, juoką. Atsimerkiau.
Aplink mane šurmuliavo ne mažiau negu penkiasdešimt žmonių, visi puošniai apsirengę, moterys pasipuošę perlų vėriniais ir šilkinėmis pirštinėmis iki alkūnių, vyrai – juodais kostiumais ir su varlytėmis po kaklais. Vieni šnekučiavosi, kiti juokėsi, treti gėrė šampaną ar šoko. Visi jie atrodė laimingi.
Už lango tvyrojo tamsa. Iš visko supratau, jog tai – turtingų žmonių surengtas vakarėlis, o ši vieta – jų namai, dvaras.
Staiga vaizdas ėmė keistis. Tamsa išskydo ir ir virto drungna ryto šviesa. Vietoj išsipusčiusių žmonių pamačiau eilę darbininkių su plastikinėmis dužo kepuraitėmis ir balta uniforma. Moterys sėdėjo prie tvarkingai išrikiuotų stalų palinkę priešais siuvimo mašinas. Ore girdėjosi jų sukeliamas tylus dzingsėjimas. Staiga visos darbininkės tarsi susitarę pažvelgė į mane. Net nustėrau iš netikėtumo.
Taip pat staiga, kaip ir atsirado, vaizdas išnyko. Dabar priešais mane jau gerokai apleistame kambaryje stovėjo virtinės lovų. Kambaryje tvyrojo kažin kokia ligoninės atmosfera, dvelkė vaistais. Visos lovos aplinkui buvo tuščios.
Sutrikusi apsidairiau. Kur gi dingo visi žmonės? Kokiame pastato gyvavimo laikotarpyje aš atsidūriau? Kol kas dar nieko nesupratau.
- Ką čia darai, mirtingoji??? – staiga lyg iš po žemių išdygo sulysęs vyras, apsirengęs ligoniams išduodamais naktiniais. Iš jo akių supratau, kad vyras – beprotis.
Nespėjau net krūptelėti, kai viskas pranyko lyg dūmas, išsisklaidęs vėjyje.
Netikėtai suvokiau, kad vis dar esu užsimerkusi. Tiesą sakant, niekados ir nebuvau atsimerkusi. Per visą viziją prabuvau užmerktomis akimis. Atsimerkusi atsisukau į Hiliarą ir geriausius mokyklos mokinius. Jie kantriai laukė, kol prabilsiu.
- Iš pradžių... – tariau, - tai buvo bajorų dvaras. Beje, labai gražus. Man rodos, jie buvo rusai, nes girdėjau kalbant rusiškai. Paskui, dvariškiams nuskurdus ir dvarą pardavus, šį perdarė į siuvimo įmonę. O dar vėliau šį pastatą perpardavė ir padarė į psichiatrijos namus, – pabaigusi nutilau.
- Ir viskas? – paklausė Hiliaras susidomėjęs.
- Viskas, - patvirtinau.
Jis pritariamai linktelėjo galva.
- Donatile, - tarsi didžiuodamasis manimi nusišypsojo, - sveikinu įstojus į Šventosios Agatos gimnaziją.