Pabudimas (BAIGTA)

29 dalis.

  Po poros dienų atostogos baigėsi, o pamokos ir vėl prasidėjo. Emiliana, arba Emė, kaip įpratome ją vadinti, taip pat buvo užrašyta į pamokas. Dabar mačiau ją žymiai rečiau, nes iki pamokų ji mane sekiodavo kaip koks šunelis, net į tualetą negalėdavau ramiai nueiti. Tegis, aš jai labai patikau. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl.
- Noriu namo, - pirmą dieną pasibaigus pamokoms pasakė Emė. Ji ištarė šiuos žodžius su ašaromis akyse, o tada mane apsikabino.
Atsakiau į jos apsikabinimą, nes suvokiau, kad jos gyvenime šiuo metu vyksta labai didelės permainos, tačiau visa tai man atrodė šiek tiek keista. Kaip gali vaikas taip greitai prisirišti prie svetimo žmogaus?
- Eme, - atitraukusi ją nuo savęs ištariau, - turėsi su tuo jausmu susitaikyti, nes nuo šiol ši vieta – tavo namai. Kuo greičiau tai suprasi, tuo lengviau bus tau pačiai.
Ji pravirko, ir aš negalėjau padaryti nieko kito, tik dar kartą ją apsikabinti, nes jaučiausi kalta dėlto, kad griežtokai kalbėjau.
Dienos slinko, bet demonai vis nesirodė. Galbūt jie taip pat pamanė, kad ji mirusi? Aš nežinojau... Tuo tarpu Emilianai ėmė vis geriau sektis pamokose, ir netrukus galių pamokose ji tapo geriausia iš visos klasės. Viena popietę Klėja pasivedė mane į šoną, toliau nuo visų, ypač Emilianos, ir pradėjo apie tai kalbą:
- Ar prisimeni, kaip tą dieną, kai ją išgelbėjom, aš pasakiau, kad jaučiu joje didelę galią, didesnę už mūsų visų kartu sudėjus?
- Taip, prisimenu.
- Na, aš šiek tiek melavau.
- Ta prasme, perdėjai?
- Ne... veikiau nuvertinau.
- Ką tuo nori pasakyti? – susiraukiau.
- Ji galingesnė ne vien už stipriausius šios mokyklos aiškiaregius kartu paėmus. Ji galingesnė už visos MOKYKLOS aiškiaregius.
Pažvelgiau į ją kaip į kvailą.
Negali būti... tiek galios tokioje mažoje mergaitėje??? Kažkokia nesąmonė.
- Meluoji.
- Ne, nemeluoju. Sakau teisybę, ir tu tai žinai.
Klėja prisiplojo prie manęs kaip koks kraujasiurbys, prikišo lūpas prie pat mano ausies ir vos girdimai sušnibždėjo:
- Manau... žinai, negaliu būti tuo tikra, bet laba didelė tikimybė, kad... žodžiu, manau, kad ji gali būti galingiausia aiškiaregė visame pasaulyje.
- Negali būti, - išsigandusi pažvelgiau į ją.
Klėja linktelėjo galva.
-Patikėk, kai reikia nuspėti, ar žmogus turi galių, ar ne, ir kiek jų turi, aš esu geriausia. Ir šįkart tvirtai tikiu, kad neklystu.
- Tuomet... – sušnabždėjau pati, - jai gali grėsti mirtinas pavojus.
- Ir ne tik jai. Visi, bandantys ją apsaugoti, taip pat atsiduria pavojuje. Kitaip tariant, visi žmonės, esantys aplink ją.
Po šio mūsų pokalbio dar ilgai mąsčiau, kas iš tiesų yra Emė. Ar ji tikrai yra pati galingiausia aiškiaregė pasaulyje? O gal tik dešimtmetė mergytė, ką tik netekusi mamos? Kas dedasi jos galvoje? Ir kodėl, po velnių, ji taip prisirišo prie manęs, niekuo neišsiskiriančios aiškiaregės? Deja, nei į vieną iš šių klausimų atsakymo neradau.

Tajus

Rufilė, demonė Lauros, Donatilės draugės, kūne, įžengė pro duris, už kurių, žinojau, ką tik kalbėjosi su demonų pasauliu. Juodosios magijos burtas sunkus – juodo gaidžio arba žmogaus krauju apšlakstytas veidrodis, prieš kurį turi nusilenkti šimtą kartų visiškoje tamsoje – ir viskas vien dėlto, kad galėtum pasikalbėti su kuo nors iš demonų pasaulio, Pragaro. Bet tokia jau ta mūsų asmeninė telefono linija.
- Ką sužinojai? – paklausiau nekantraudamas.
- Kad viskas klostosi tik į bloga. Kaip ir sakiau, turėjome tai padaryti gerokai anksčiau.
- Na? – paraginau.
- Žodžiu, taip, - ji atsiduso ir atsisėdo ant kėdės priešais, - tarybai atsibodo laukti, kol mes sugaudysime tą aiškiaregių mokyklą. Be to, paaiškėjo, kad ta tavo mylimoji, Donatilė, nėra jau tokia galinga, kokia ją visi laiko.
Susiraukiau. Tokia mintis man visai nepatiko. Donatilė TURĖTŲ BŪTI pati galingiausia. Juk ji – mano mylimoji, ji ta, kuri atgimė.
- Vadinasi, jos vienos atlikti burtui neužtektų?
- Ne, niekaip. Tačiau taryba sužinojo, kad pasaulyje yra kita aiškiaregė, beje, taip pat gyvenanti, šioje šalyje, ir ji yra galingiausia, galingesnė už bet ką, ką jie matė per visą ilgą savo egzistenciją. Taigi jie slapta subūrė dar vieną ištikimiausių demonų būrį ir paleido juos į žemę. Ir šie ją rado. Deja, neilgam – tos mergičkos, kuriai tėra tik dešimt metelių, mama pasirodė besanti labai gudri, taigi jos kažkaip sugebėjo pasprukti. Taryba labai greitai infiltravo porą mūsiškių į valdžios organus, mat nutarė sugriauti tiltą, link kurio jos, kaip paslapčiomis buvo sužinota, važiavo. Viskas įvyko per porą valandų, bet, kad ir kaip keista, tarybai pavyko – tiltas sugriuvo, o milžiniškoje automobilių grūstyje (beje, degančių automobilių grūstyje) liko įkalintos mama su dukra. Deja, kai jie jau buvo pasirengę paimti mergaitę, kažkas kitas juos aplenkė – kažkas galintis keliauti milžiniškais atstumais sekundžių greitumu. Kitaip tariant, kažkas, turintis antgamtinių galių.
- Aiškiaregys, - susivokęs ištariau.
- Taip. Slaptuose vaizdo įrašuose, kuriuos turi tik ta kita demonų grupė, nufilmuotas jo veidas. Jis matomas tik porą sekundžių. Tiesą sakant, tie kvailiai turėtų jam padėkoti, nes jei ne jis, mergaitė būtų žuvusi – jie nebūtų suspėję jos ištraukti, nes, vos tik ji ir tas vaikinas dingo, automobilis sprogo. Žinoma, dėl to dabar mes galime ir pasidžiaugti – mat mergaitė pasauliui šiuo metu yra mirusi. Visi mano, kad ją į skutelius suplėšė sprogimas.
- Taigi ji šiuo metu yra pas kažkokį aiškiaregį?
- Būtent. Ir gera naujiena yra ta, kad aš numanau, kas jis toks galėtų būti.
- Kas?
- Kai papirkom Šventos Agatos gimnazijos slaptuosius šnipus, ir šie surinko informaciją apie visus tos mokyklos mokinius, jų šeimas ir taip toliau, to vaikino nuotrauką mačiau aplanke.
- Rimtai? – nudžiugau.
- Aha. Jis mokinasi toje mokykloje, Tajau. Vadinasi, ir mergaitė ten yra. Juk supranti, kad taryba yra nusprendusi, jog esame visiškai nenaudingi, todėl ir subūrė tą kitą grupę, ir jeigu įrodysime, kad jie klysta, surasdami mergaitę pirmi, taryba nori nenori turės pakeisti savo nuomonę.
- Bet kas jis toks, tas vaikinas, galintis teleportuotis? Mums jis labai praverstų.
- Netrukus sužinosi, - ji pasuko galvą ir sušuko. – Šalne!!!
Šalnė pasirodė tuojau pat, nusižeminusi ir išvargusi, visiškai atsidavusi mūsų valiai. Štai kaip galima ištreniruoti žmogų kankinimais ir nesmarkiu psichologiniu smurtu – šis praranda bet kokį norą gyventi ar priešintis. Mes, demonai, per šimtus metų įvaldėme šį meną.
- Taip? – trumpai paklausė ši nunarinusi galvą.
- Atnešk aplanką su visais aiškiaregių mokyklos mokiniais. Ir paskubėk.
Šalnė linktelėjo galva ir išėjo. Nepraėjus nei minutei grįžo su aplanku.
- Išeik, - Rufilė mostelėjo ranka. Šalnė paklausė net nedvejodama.
Rufilė porą minučių ieškojo vaikino nuotraukos su gyvenimo aprašymu, galiausiai ją rado, parodė man pirštu ir atsuko aplanką į mane.
- Štai, - pasakė.
Pažvelgiau į nuotrauką jauno vaikino, kuris iš išvaizdos nei kiek nesiskyrė nuo kitų jaunų vaikinų. „Marcelis Abernatis" – skelbė užrašas šalia jo nuotraukos. Papirkti mokyklos šnipai puikiai atliko savo darbą. Išsamus gyvenimo aprašymas, šeima, draugai, kaip pateko į aiškiaregių mokyklą – viskas surašyta aiškiai ir glaustai.
- Beje, iš kur sužinojai, kaip jis atrodo? – staiga prisiminęs paklausiau. – Juk sakei, kad vaizdo įrašas, kuriame jis nufilmuotas, priklauso kitai demonų grupei, ir kad jis slaptas.
- Demonas, su kuriuo kalbėjausi, turi pažinčių su ta kita tarybos suburta grupuote. Jie jam nutekina informaciją, o jis – man. Taigi parodė man ir tą slaptą vaizdo įrašą. Turėtum man padėkoti, nes, neabejoju, taip ir nebūtum nieko sužinojęs. Mat aš tikrai vienintelė, turinti tiek ryšių.
- Ačiū, Rufe, - nenuoširdžiai padėkojau. Ji, regis, to mano nenuoširdumo nepastebėjo ir liko patenkinta. – Beje, o ta mergaitė, kurios ieškome... kas ji?
Jos vardas – Emiliana Gabel. Deja, jos nuotraukos neturiu, bet iš vaizdo įrašo mačiau, kaip ji atrodo. Šviesiaplaukė, žema ir liesa, kaip ir daugelis jos metų vaikų. Manau, jei pamatysiu ją, atpažinsiu.
Linktelėjau galva ir pasinėriau į tylą. Mąsčiau apie tai, kad turėsiu pagrobti mažą nekaltą mergaitę tam, kad prikelčiau patį baisiausią padarą žemėje, kuris veikiausiai ją sunaikins.
- Beje... tu gi žinai, labai greitai turėsime juos užpulti?
- Taip, žinau.
- Artimiausiomis dienomis, nes paskui kita grupė tikrai išsiaiškins, kas per vienas tas Marcelis. Juk gi žinai.
- Taip taip, žinau. Už poros dienų. Prižadu.
- Už poros dienų turėsime užpulti Šv. Agatos gimnaziją. Būtinai. Antraip taryba nebenorės mūsų. Ir tu žinai – jeigu taip nutiks, mes keliausime atgal į Pragarą. O aš ten nenoriu.
- Aš ir ne.
- Ir... aš turėčiau pranešti tau dar vieną dalyką. Turbūt.
Pakėliau akis nuo žemės, į kurią iki šiol buvau jas įsmeigęs. Rufilės balsas skambėjo keistai. Tarsi ji bijotų man tai pranešti.
- Kokį?
- Dėl Donatilės. Nors jos galių prikelti Liuciferiui ir nebeprireiks, ją vis tiek turėsime pasiimti.
- Kodėl?
- Todėl, kad... ji yra Šėtono sužadėtinė.
- KĄ?
- Liuciferio kūnas, jo Indas šiuo metu vaikšto tos gimnazijos koridoriais. Kol kas dar nežinoma, kas jis, bet aišku, kad kūno savininkas yra tos mokyklos mokinys. Kai mūsų Tėvas prisikels, jis įsikūnys į tą mokinį. Ir... tas demonas, su kuriuo kalbėjau, sakė, kad Taryba užmezgė su Tėvu kontaktą. Jis sakė jiems, jog norės pasiimti vieną iš ten besimokančių mokinių sau į žmonas. Tajau... ta mokinė – tai Donatilė.
Pakilau nuo kėdės. Negali būti. Kai jau maniau, kad Donatilei pavojus nebegrėsė...
- Tai melas.
- Ne, tai tiesa. Tajau... tu demonas, tu negali mylėti. Tai ką tu jauti – ne meilė, bet ilgesys savo buvusio gyvenimo. Ta mergina gal ir yra nepaprastai panaši į tavo buvusią mylimąją, bet tai tėra tik piktas motinos gamtos pokštas, tik tiek. Ji – ne ta mergina, kurią pamilai, Tajau.
- Nustok šnekėti!!!
- Tajau, - ji taip pat pakilo nuo kėdės, - prieš mūsų Tėvą nepašokinėsi! Jis jau įteikė jai pakabuką, kuris reiškia jos priklausymą jam.
- Kada? – apstulbau.
- Gal prieš pusę mėnesio. Taryba jį atsiuntė mums, o Donatilės motina perdavė jai asmeniškai. Donatilė nieko neįtaria. Bet... tu žinai. Ir žinai, kad Donatilė nuo šiol priklauso jam. Todėl turi ją užmiršti.
Turėjau valdytis, kad nepravirkčiau. Juk demonai neverkia. Bet kartu ir žinojau, kad Rufilė teisi. Prieš Liuciferį aš esu tik mažas vabalėlis, besikapstantis mėšle. Aš niekaip nesugebėčiau jam pasipriešinti.
- Tai kada pulsime? – paklausė ji.
Sudribau atgal į kėdę.
- Už dviejų dienų. Pranešk mūsų būriui, kad pradėtų ruoštis. Jau greitai įsiveršime į aiškiaregių mokyklą.