Pabudimas (BAIGTA)

42 dalis.

Šiandien visi mokyklos mokiniai ėjo į lauką. Apsirengėme storiausiais rūbų sluoksniais, pavalgėme pusryčius ir kartu su estais bei mokytojais iškurnėjome į mokyklos kiemą, o iš ten – į mišką. Priekyje ėjo net pats Olavas, o šalia Klėjos buvo Gabrielis, tad jie be perstojo šnekėjosi.
- Tai kasmetinė mūsų mokykloje vykstanti žiemos šventė, - aiškino man iš kitos pusės žingsniuojanti Mara. – Mes nueiname į miško gilumoje esančią aikštę, ir ten mokiniai parodo mokytojams, ką per pusmetį išmoko. Kitaip tariant, išbando savo galias. Jei pasirodo labai gerai, pakeliamas mokinio pažymys, o jeigu labai prastai – sumažinamas.
- Na, man rodos, mūsų mokykloje to nėra, tad tikiuosi, kad mums to daryti nereikės.
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Iš tiesų ten nėra nieko sunkaus. Turi smarkiai susimauti, kad tau sumažintų pažymį. Be to, juk tu galingiausia pasaulyje aiškiaregė, tiesa? Neturėtum dėl to nerimauti.
Maros žodžiai mane nuramino. Priėjome didelę apsnigtą aikštę, ratu apsuptą medžių, ir sustojome jos kraštuose. Olavas išėjo į jos vidurį, jam po kojomis garuodamas tirpo sniegas. Veikiausiai jis valdo ugnį, supratau. Olavas prakalbo, bet estiškai, tad nei velnio nesupratau.
- Galėtų jis kalbėti ir ne angliškai, - suburbėjau Klėjai neištvėrusi, - juk pusė mūsų – net ne estai.
Tačiau Klėja manęs nesiklausė. Ji ir toliau burkavo su Gabrieliu. Tik dabar pastebėjau, kad jie laikosi už rankų. Ką, taip greitai??? Jis tikrai turėjo panaudoti prieš ją savo angeliškas galias, nes Klėja buvo ne iš skystų merginų, ji anksčiau dėl vaikino taip greitai nesusileisdavo.
Kai Olavas nuėjo, prasidėjo žiemos šventė. Mokiniai išeidavo į aikštės vidurį ir geras dešimt minučių stengdavosi parodyti viską, ką gali. O aš kartu su kitais grožėjausi magiškais vaizdais, kuriuos jie sukūrė. Mergaitė, gal kokių dešimties metų, matyt, turinti sugebėjimų valdyti vėją, iš lengvučių snaigių sudarė skrendančio paukščio iliuziją. Buvo išties gražu.
Galiausiai stebėti mokinių pasirodymus man šiek tiek pabodo, tuo labiau, kad Klėja su Gabrieliu visą laiką daugiau nieko nedarė, tik glaustėsi, o tai matyti nebuvo itin malonu, tad patraukiau pasivaikščioti. Žiemos šventė, a?.. Mūsų mokykloje negalėtum surengti tokio dalyko, nes mes gyvename ne vidury miškų, kur niekas mūsų nemato, o mieste. Tiesa, ne gyvename, o gyvenome... Mūsų mokyklos nebėra. Ji sudegė.
Staiga suvokiau, kad nebegirdžiu mokinių balsų ir esu visiškai viena nepažįstamame miške. Turbūt pernelyg nutolau besivaikščiodama. Apsisukau ir patraukiau atgal, tačiau paėjusi dešimt minučių suvokiau, kad jau turėjau grįžti prie aikštės, bet negrįžau. Galbūt pasukau ne į tą pusę? Dabar jau absoliučiai nežinojau, kur esu.
Šūdas. Pasiklydau.
Ėmiau panikuoti, vaikščioti ratais ir trypti vietoje. Galiausiai susiėmiau už galvos. Velnias velnias velnias. Pasiklydau. Ką daryti? Rėkti? Bet ar jie išgirs, kai visi ir taip šūkčioja, matydami įvairius antgamtinius triukus?
Staiga išgirdau šlamesį sau iš kairės. Išgąsdinta atsisukau ir išvydau kažką einant manęs link. Žmogysta suėmė medžio kamieną žaizdota ranka, žengė artyn, išlįsdamas iš už šešėlio, pakėlė galvą, ir... aš suklykiau.
Tai buvo Tajus.
Mečiausi atgal, bet į kažką atsitrenkiau. Palenkusi galvą žemyn išvydau mažą juodaplaukę mergaitę, vilkinčią suknele. Aplenkiau ją ir ketinau bėgti, bet ji sugriebė mano ranką ir sugniaužė su neįtikėtina jėga.
- Niekur tu neisi, - pasakė.
Akimirką spoksojau į ją, paskui atsisukau į Tajų. Jis atrodė siaubingai: pusė veido buvo virtusi gyva mėsa, drabužiai – apiplyšę ir purvini, pro juos švietė nudegusi oda.
- Tu gyvas, - teišspaudžiau, - tu gyvas.
Jis kreivai nusišypsojo, mat pusė jo veido net neturėjo lūpų.
Kad ir kaip keista, pajutau palengvėjimą. Nors jis nužudė Emę, nors jaučiau pareigą jam atkeršyti, po jo mirties, ar bent jau kai maniau, kad jis miręs, pasijutau kalta. Juk nužudžiau gyvą žmogų, taigi buvau žudikė. Man palengvėjo sužinojus, kad iš tiesų to nepadariau.
- Taip, jis gyvas, - atkreipė mano dėmesį į save mergaitė, - o aš, kaip ir žadėjau, palikau tavo motinos kūną. Dabar ji sveika ir gyva, tik truputį sutrikusi.
- Alesa?
- Taip, tai aš.
Išsižiojau iš nuostabos.
- Negali būti.
- Deja, yra.
Ji paleido mane, ir aš, negalėdama patikėti savo akimis, apkabinau ir pakėliau ją į orą. Nors ir turėjo demonės jėgą, Alesa svėrė kaip maža mergaitė. Apsukai ją ratu ir pastačiau ant žemės, ir ji, nustebusi kaip niekada, paklaikusiomis akimis įsispoksojo man į veidą. Matyt, nesitikėjo, kad kas nors galėtų taip elgtis su demonu.
- Aš... net nežinau, ką pasakyti, - susijaudinau. – Tu taip man padėjai. Ką čia veikiate?
Ji atsiduso.
- Atėjome padėti tau dar kartą.
- Ką? Dėl ko?
- Tau iškilo pavojus, - pirmąkart prabilo Tajus, atsišliedamas į medžio kamieną.
- Taip. Demonų taryba pasiuntė vieną savo narį kartu su kita demonų grupe tavęs ieškoti. Jis vadovauja tai grupei, jo vardas Isajus. Jie jau beveik tave rado, gali pasirodyti čia bet kurią dieną.
- Aš... – net nežinojau, kaip tai pasakyti. – Manau, kad jau tai žinau. Juk dabar esu galingiausia pasaulyje. Ir taip aišku, kad kas nors manęs ateis.
- Taip, bet tu nesupranti esmės. Isajus itin žiaurus, jis sadistas. Jeigu tave suras, galima sakyti, kad esi pasmerkta.
Kurį laiką galvojau, kai jiems pranešti apie savo ginklą – angelą. Juk jie demonai, o jis – angelas. Jie priešai iš prigimties. Galiausiai nutariau pabandyti.
- Nesijaudinkit. Aš turiu ginklą – ir labai galingą ginklą, beje, - nelinksmai nusijuokiau.
- Ką? Kokį dar ginklą?
Sunkiai atsidusau.
- Angelą.
Tajus su Alesa išbalo.
- Bet juk jie... neegzistuoja.
- Patikėkit, dar ir kaip egzistuoja.
Staiga už mano nugaros jau antrą kartą šiandien sušlamėjo šakos. Išsigandę visi trys atsisukome į garso pusę.
Moteriška ranka palenkė šaką ir į priekį žengė Klėja.
- Och, čia tik tu, - pasakiau.
Visi trys palaimingai atsikvėpėme. Tiek Tajus, tiek Alesa bent jau iš matymo pažinojo Klėją, tad žinojo, kad ji nepavojinga.
- Tu dingai, - kalbėjo Klėja valydamasi į sniegą batus, matyt, nelabai atkreipusi dėmesį į žmones man už nugaros, manydama, kad jie tik mokiniai, - žiemos šventė baigėsi, ir mes pastebėjome, kad tavęs nėra. Dabar vos ne visa mokykla tavęs ieško.Ką čia veiki? – ji pakėlė akis ir tarsi pirmąkart išvydo Tajų. Naujajame kūne Alesos Klėja dar nebuvo mačiusi, tad veikiausiai galvojo, kad ji – atsitiktinai čia patekusi mokinė, tačiau Tajų atpažino, ir jos veido išraiška per akimirką pasikeitė. – Kaip jis čia atsidūrė? Ar jis neturėtų būti... miręs?
- Klausyk, Klėja, tai sudėtinga paaiškinti, bet man ir visai mokyklai gresia pavojus. Reikia susirasti Gabrielį ir jam pranešti, kad...
- Aš jau čia, - atsiliepė balsas giliau iš miško, kažkur už Klėjos.
- Kas ten? – bespalviu balsu paklausė Alesa, nors žinojau, kad taip ji bando paslėpti baimę.
- Gabrielis. Angelas, - atsakiau.
Gabrielis išėjo į priekį.
- Jie demonai, tiesa? – paklausė rodydamas pirštu į Alesą ir Tajų.
- Taip, tačiau...
- Tuomet aš privalau juos sunaikinti, - iš už striukės skverno jis lyg iš niekur nieko ištraukė durklą. – Esu paskirtas saugoti mokyklos teritorijos ir privalau sunaikinti visus antgamtinės kilmės padarus, keliančius jai pavojų.
Dieve, viskas virto tikra maišalyne. Nebežinojau, kaip suvaldyti situaciją.
Gabrielis žengė žingsnį į priekį, durklą nukreipė tiesiai į mane.
- Pasitrauk, Donatile. Nesikišk į visą šį reikalą. Aš pribaigsiu juos greitai ir neskausmingai.
- Ne, - užstojau demonus savo kūnu, - nepribaigsi.
Ir pati stebėjausi savo drąsa. Stoti prieš angelą, kuris rankose laiko durklą, gali ne kiekvienas. Ir dar dėl dviejų demonų, iš kurių vienas nužudė tau brangų asmenį, o kitas apsėdo tavo motiną.
Gabrielis, rodos, net negirdėjo mano žodžių. Jis žengė dar porą žingsnių į priekį, akimis sekdamas už manęs besislepiančius demonus, ir aš nutariau imtis drastiškų veiksmų.
Ištiesiau ranką į jį ir mintyse pagalvojau, kad mums šiuo metu labai reikia skydo. Staiga švystelėjo ugnis, atskirdama mane ir demonus nuo Gabrielio. Ji buvo ne bet kokia, o mėlyna, alsavo ne karščiu, o šalčiu.
- Kas čia... – prabilo Gabrielis, tačiau nutilo nebaigęs sakinio. Jis sustingo, o visi kiti laukė. Galiausiai, tarsi kažką nusprendęs, įsidėjo durklą atgal į vidinę striukės kišenę ir per ugnį pažvelgė į mane. – Donatile, užgesink ugnį.
- Tik jeigu prižadėsi man, kad jų neliesi.
Jis trumpai galvojo, paskui atsiduso.
- Prižadu.
Lėtai iškvėpiau, ugnis užgeso. Ant žemės, vietoj puraus sniego, liko plonas pusapskritimio formos išdegęs plotas, rodantis, kur buvo ugnis.
- Ar žinai, ką padarei? – paklausė Gabrielis.
- Ne... nemanau, ne.
- Tu panaudojai prieš mane Dieviškąją ugnį.
- Ką tokią? – numykiau.
- Dieviškąją ugnį, - jis dar kartą atsiduso. – Negaliu patikėti... anksčiau apie ją girdėjau tik legendose, o štai dabar matau savo akimis. Negali būti.
- Kas ta Dieviškojo ugnis po velnių? – neapsikentusi paklausė Klėja.
- Tai tokia ugnis, kurią turi tik išrinktieji. Na, aiškiaregiai ar šiaip ar taip yra išrinktieji, bet tie, kurie turi Dieviškąją ugnį... sakykime taip: šansas yra vienas iš bilijono.
- Ar tai blogai? – paklausiau.
- Ne ne, kaip tik gerai. Žmonės, turintys Dieviškąją ugnį, neserga jokiomis ligomis, gyvena nepaprastai ilgai ir laimingai. Kitaip tariant, yra Dievo numylėtiniai. Ar bent jau taip kalba legendos. Dar sakoma, kad jie yra sutverti naikinti demonus, nes Dieviškoji ugnis šiems mirtinai pavojinga. Ir ne vien jiems. Dieviškoji ugnis žudo net angelus. Ji – galingiausias ginklas, kokį tik žmogus gali turėti.
Jaučiausi priblokšta. Aš -Dievo numylėtinė? Turbūt juokaujat. Per pastarąjį pusmetį man nutiko tiek
nelaimių, kad savo gyvenimą pavadinti laimingu galėčiau nebent sarkastiškai. Tačiau priešgyniauti nebuvo kada. Turėjau Gabrieliui pranešti savo žinią.
- Gerai, supratau. Dievas mane myli. Dabar turim svarbesnių problemų.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui, Gabrieli, susipažink su Tajumi ir Alesa, dviem demonais, kurie atėjo čia man pranešti, jog manęs medžioti atvyksta visa demonų grupė kartu su vadu Isajumi, demonų Tarybos nariu, žiauriu sadistu. Kaip žinai, dabar esu galingiausia aiškiaregė pasaulyje, tad jie nori mane pagrobti ir priversti prikelti Liuciferį, pragaro Valdovą.