Pabudimas (BAIGTA)

26 dalis.

- Atleisk, Elanai, - surikau per trankią naktinio klubo muziką. – Aš negaliu. Tiesiog negaliu.
Elanas žiūrėjo į mane nustebęs. Nelaukiau, kol jis susivoks, ką pasakiau. Nelaukiau, kol supyks ir bandys mane sulaikyti. Nes žinojau, kad jis tai padarys. Tad kuo greičiau moviau į minios šurmulį, pranykdama jame.
Adrijus, Adrijus Adrijus... jis man niekada neatleis. Nei už ką. Ką man daryti?
Išsitraukiau mobilųjį telefoną. Norėjau paskambinti Klėjai, pasakyti, kad noriu namo. Tačiau tamsiame ekrane pamačiau savo veidą. Lūpų dažai buvo nusitrynę, lūpos kampas išsitepęs. Man skubiai reikėjo į tualetą susitvarkyti. Taigi nutariau pirmiausia nueiti ten, o jau paskui paskambinti Klėjai.
Porą minučių paklaidžiojusi, radau mėlynai šviečiantį užrašą „WC". Pasukau ten. Atidariau moterišku ženkliuku pažymėtas duris.
Vidus švytėjo fluorescenine mėlyna spalva. Visos kabinos buvo tuščios, tik iš paskutinės kyšojo milžiniškais aukštakulniais apautos kojos. Būtent iš tos kabinos sklido nemalonūs vėmimo garsiai.
Pasidėjau rankinuką ant kriauklės krašto. Išsitraukusi makiažo priemones ėmiau tvarkytis.
Per veidrodį mačiau, kaip aukštakulniais apautos kojos atsistojo, pasigirdo nuleidžiamo vandens garsas. Iš kabinos išėjo jauna, vos pora metų už mane vyresnė mergina šviesiais, pastebimai dažytais ir tiesintais plaukais bei trumpa, aptempta mėlyna suknute. Merginos makiažas buvo nubėgęs. Ji verkė.
Kol tvarkiausi makiažą, mergina priėjo prie gretimos kriauklės ir atsigėrė vandens. Kažkodėl ji prikaustė mano žvilgsnį. Ji atrodė keistoka. Tokia... beviltiška. Liūdnesnė už visą pasaulį.
Pajutusi mano žvilgsnį, mergina atsisuko. Mūsų akims susitikus, ji tarė:
- Ko čia žiūri?
Nusukau akis. Mergina išėjo.
Bandžiau grįžti prie makiažo, bet rankos labai smarkiai drebėjo. Kažkas negerai. Kažkas labai, labai blogai. Tačiau kas?
Lūpdažis iškrito man iš rankos, atsidurdamas kriauklėje. Žiūrėjau į jį ir mąsčiau apie merginos akis. Jose kažkas atsispindėjo... Ne vien liūdesys. Ne vien beviltiškumas. Dar kažkas.
Mano aiškiaregiški instinktai bando man kažką pasakyti, suvokiau. Kas? Nagi, kas tai galėtų būti?
Įkišau ranką į kriauklę, norėdama ištraukti lūpdažį, ir iš sensorinio čiaupo pasipylė vanduo. Vanduo... upės vanduo. Kodėl aš galvoju apie upės vandenį?
Pakėliau galvą ir įsispoksojau į savo atspindį veidrodyje. Aš jau žinojau, kas negerai. Ta mergina ruošėsi nusižudyti. Ji ruošėsi nutraukti savo gyvenimą įšokdama į upę.
Griebiau rankinuką ir puoliau kišti į jį visus daiktus. Ranka ir lūpdažis sušlapo nuo čiaupo vandens, bet man dabar tai visai nerūpėjo.
Pro duris ištrūkau atgal į apkvaitusių žmonių šurmulį. Tačiau šįkart nebuvau viso to dalis. Šįkart tuo nesimėgavau. Aš skubėjau.
Skindamasi kelią alkūnėmis patraukiau per šokančią minią. Pagaliau man pavyko prasibrauti iki išėjimo. Priėjau prie pat durų, ir man jas atidarė naktinio klubo darbuotojas. Nieko aplink save nematydama moviau į lauką, į stingdantį Naujųjų metų nakties šaltį.
Apsidairiau. Buvo šalta ir tamsu, gatvės tuščios. Apsisukau ratu, stengdamasi pamatyti visas gatves aplink save, ieškodama merginos, kuri, žinojau, šiąnakt ruošėsi nusižudyti. Mano ir Zarinos pagalba išlavinti sugebėjimai negalėjo meluoti, žinojau tai. Jie man sakė teisybę. Jie man sakė, kad kažkas šiąnakt mirs.
Pamačiau ją. Ji buvo jau pačiame gatvės gale, akimirką pabuvo mano regėjimo lauke, o tada dingo, pasukusi už tamsoje nematomo kampo.
Ėmiau bėgti. Su aukštakulniais ir plonyte aptempta suknele tai nebuvo labai lengva, bet aš privalėjau. Žinojau, kad jeigu paskubėsiu, galbūt dar suspėsiu. Galbūt dar suspėsiu IŠGELBĖTI KAŽKIENO GYVYBĘ.
Pasukau už kampo. Rajonas man buvo nepažįstamas, tad nežinojau, kur atsidursiu. Tačiau priešais išvydusi tamsų siaurą tiltą ir po juo šniokščiančią upę iš karto viską supratau. UPĖ. UPĖS VANDUO. Tai ta vieta, kurioje ji bandys nusižudyti.
Mergina stovėjo tilto viduryje, prie turėklų, galva buvo palinkusi žemyn – turbūt stebėjo juodą upės srovę, griausmingai šniokščiančią apačioje. Ji ruošėsi.
- Palauk! – sušukau.
Mergina krūptelėjo, o tada atsisuko į mane.
- Ko? – paklausė šiurkščiu balsu. Žinojau, taip kalbėdama ji nori parodyti man, kad yra neverta pagalbos, neverta išsigelbėjimo.
- Nedaryk to, - kiek patylėjusi, pridūriau, - prašau.
Ji susigūžė, krūptelėjo, tarsi stengdamasi save įtikinti, jog negaliu žinoti, ką ji ruošiasi padaryti. Tačiau aš žinojau. Ir ne tik tai – aš jaučiu jos jausmus, žinau kiekvieną jos mintį ar emociją, jos tarsi drėgnas oras po lietaus skverbiasi į mano odą. Tai buvo keista ir nuostabu vienu metu. Keistas, bet kartu ir nuostabus jausmas. Aiškiaregystės jausmas.
Štai ką reiškia būti aiškiaregiu.
- Ko nedaryti? – po ilgos tylos prabilo ji.
Taip nieko nebus, pagalvojau. Reikia pradėti pokalbį su ja iš kito galo.
- Koks tavo vardas? – paklausiau.
- Ką? – nustebusi atsakė ši.
- Klausiu, koks tavo vardas?
Ji padvejojo, bet galiausiai atsakė:
- Mila. Mano vardas Mila.
- Malonu susipažinti, Mila. Aš – Donatilė.
Ji šiek tiek pamąstė.
- Ko tu iš manęs nori?
- Klausyk, - žengiau žingsnį į priekį, - aš žinau, ką tu ruošiesi padaryti. Ir... aš žinau, ką tu galvoji. Neklausk iš kur, tiesiog žinau. Bet... ar tikrai manai, kad tai vienintelė galima išeitis? Vienintelis galimas pasirinkimas? Nes taip nėra. Galbūt šiuo metu tau atrodo būtent taip, bet vėliau tavo nuomonė pasikeis. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra milijonai pasirinkimų. Ir galbūt tau šiuo metu atrodo, kad savižudybė yra geriausias iš jų, bet tai tik melas, kurį sakai pati sau. Tu mirsi, manydama, kad tai išspręs visas tavo problemas, bet tai nieko neišspręs. Tikėsi manimi ar ne, bet aš pažinojau žmogų, kuris net ir po mirties negalėjo ilsėtis. Ta mergaitė... ji labai daug iškentėjo, bet jos mirtis neišsprendė nieko, ne, atvirkščiai, ji tik viską pablogino. Ir taviškė tokia bus. Tai bus beprasmiška, bereikalinga mirtis. Išnyks problema, bet išnyksi ir tu pati. Taigi... ar tikrai to nori?
Po mano kalbos tarp mudviejų įsivyravo tyla. Kažkur tolyje ūžė automobiliai, bet čia, gatvėje, kurioje buvome mes, vyravo tyla ir ramybė. Mergina žvelgė tiesiai į mane. Atrodo, aš paliečiau jos viduje kažką svarbaus, savo kalba jos viduje suvirpinau kažkokią stygą, įskėliau didelę, juodą depresijos sieną. Jutau joje abejonę, jutau joje graudulį. Aš ją paveikiau.
- Iš kur... iš kur tu žinai, - ji sukūkčiojo, - kad yra kitų pasirinkimų? Iš kur žinai, kad... kad aš galiu rinktis kažką kitą?
- Pasirinkimas visada yra. Kad ir koks blogas būtų tavo gyvenimas... bent du pasirinkimai visada yra. Pavyzdžiui, mirti ar gyventi toliau. Pasiduoti ar kovoti.
Ji pravirko.
- Tu nežinai, kaip aš gyvenu! Tu nežinai, ką aš išgyvenu...
- Ką tu išgyveni? Nagi, papasakok man. Juk turi būti kažkas labai blogo, jeigu dėl to norėtum net numirti.
Ji krenkštelėjo.
- Taip. Esu vedusio, agresyvaus, bet turtingo vyro meilužė. Šiandien jis mane metė. Ir žinai kodėl? ŽINAI KODĖL??? Todėl, kad aš nėščia, suknistai nėščia. Aš laukiuosi jo vaiko, o jis manimi netiki, jis mano, kad esu suknista kekšė! Ir jis mane paliko, nes mano, kad vaikas ne jo, nes nenori prisiimti atsakomybės, nes nenori palikti savo šeimos ir žmonos! O ką man daryti? Ką daryti man, dar tik studentei, bedarbei, priklausomai nuo tėvų pinigų? Jie paliks mane vieną ant ledo, jei sužinos, ką padariau! Ir iš ko aš gyvensiu? Būsiu vieniša bedarbė motina su amžiams sugadintu gyvenimu? Na, jau ne. Geriau jau mirsiu, - ji patylėjo, o tada pašnibždomis pasakė dar kelis žodžius. – O žinai kas blogiausia? Aš tikrai nuoširdžiai jį myliu.
Mąsčiau. Kokie žodžiai galėtų ją paveikti taip stipriai, kad pakeistų tokį baisų jos sprendimą? Kokia galėtų būti jos silpnoji vieta?
- O kaip tavo vaikas? Gyvybė, kuri bręsta tavo viduje? Ar apie ją pagalvojai? Ne, nepagalvojai... Kam tau tas parazitas, kuris tave paliko? Tūkstančiai moterų yra vienišos, bedarbės motinos, bet jos stengiasi, gyvena toliau, nors ir ne dėl savęs...bet dėl savo vaikų. Taigi prašau... jeigu jau nenori gyventi dėl savęs, padaryk tai dėl žmogaus, kuris galėtų gimti iš tavo vidaus. Dėl savo vaiko.
Akimirką ji buvo sustingusi, bandė įsisąmoninti mano pasakytus žodžius. O tada ji suprato. Palenkė galvą, uždėjo delną ant pilvo, kur kol kas dar nieko nesimatė, bet kažkur giliai viduje jau augo naujas žmogus. Ir ji ėmė raudoti. Garsiai ir gailiai, kaip žmogus, kurio gyvenimas ką tik negrįžtamai pasikeitė.
- Aš visai jį pamiršau... Taip, dėl savo vaiko... – tarpais tarp kūkčiojimų kalbėjo. – Tik dėl jo. Aš galiu...
Šyptelėjau. Man pavyko. Žinojau, kad jos emocijos pasikeitė, jutau tai, lyg didelis ir tamsus rūkas būtų nuslinkęs šalin. Ji nebeketino žudytis.
- Donatileeee!!! – kažkur per visą kvartalą suriko girtas Klėjos balsas. – Einam namoooo!!!
Pažvelgiau balso pusėn ir šyptelėjau. Tuomet žvilgsniu grįžau prie Milos. Ji taip pat šyptelėjo.
- Na, - nusijuokiau, - turbūt jau turiu eiti.
- Gerai. Bet... ar galiu tavęs kai ko paklausti? Paskutinis klausimas, prižadu.
- Klausk, - drąsiai atsakiau.
- Rimtai, iš kur tu sužinojai, ką ketinu padaryti?
- Nori teisybės?
Ji linktelėjo.
- Na, tuo bus sunku patikėti, bet vistiek pasakysiu. Viskas labai paprasta.
- Na?
- Aš – aiškiaregė.
Tai tarusi apsisukau ant kulno ir patraukiau gatve atgal. Mila tebestovėjo ant tilto, bet aš žinojau, kad ji nuo jo nebenušoks. Užės vanduo nebepasiglemš jos amžiams.
- Donatileeee!!! – dar kartą užrėkė Klėja. – Greičiau, arba tėtis mus abi užmuš!!! Žinau, kad tu kažkur čia! Nagi, aš noriu namo!
Atsidusau ir nuskubėjau pas tą girtą kvailę, kurią kažkurią savo gyvenimo aiškiaregių mokykloje akimirką ėmiau laikyti geriausia drauge.