Pabudimas (BAIGTA)

25 dalis.

Viena skaitytoja sakė, kad dalyse mažai veiksmo. Atsiprašau, jei atvirai, šita istorija rašyta 2014 metais, kai dar lankiau mokyklą, jau nelabai ir pamenu, kas čia vyko :D (Bet man atrodo, kad jei ne šitoj, tai kitoj daly kažkas vyks). Vistiek tikiuosi, kad patiks :)

Nors labai laukiau žiemos atostogų, niekados negalvojau, kad jos taip užsitęs. Laikas, rodos, slinko vėžlio greitumu. Iš pradžių vis negalėdavau atsipalaiduoti, mąstydama apie Šalnės ir Lauros pasirodymą (nors man pasikalbėjus su Hiliaru mamos apsauga iš tiesų buvo sustiprinta, imtasi apsaugos priemonių), pokalbį su mama ir visus tuos namų darbus, kuriuos turėjau padaryti iki atostogų pabaigos. Tačiau paskui tiesiog ėmiau ir atsikvėpiau – o kas man darbo, ėmiau mąstyti. Namų darbus juk anksčiau ar vėliau vis tiek prisiruošiu padaryti, o dėl mamos jau padaryta viskas, kas įmanoma.

Įpratau rytais atsikelti, nueiti pavalgyti pusryčių, o paskui vėl atsigulti bei užmigti. Pramiegodavau iki pietų, o paskui visą dieną praleisdavau nieko neveikdama arba žiūrėdama serialus ir filmus per kompiuterį iki išnaktų.
Šiandieną dariau lygiai tą patį – žiūrėjau serialą, tiksliau, jo trečią sezoną – kažkaip sugebėjau per tris dienas peržiūrėti beveik tris sezonus, galima sakyti, po sezoną į dieną. Tiesa, viename sezone buvo ne dvidešimt trys – keturios serijos, kaip daroma įprastai, o trylika serijų.
Taigi, žiūrėjau jau gal septintą seriją per dieną, valgydama apgailėtinus padžiūvusius sumuštinius, kuriuos turėjau pasidaryti nesuspėjusi vakarienės valgykloje, kai į kambarį kaip uraganas įsiveržė Klėja.
- Donatile, ir vėl kompiuteris?! – Sušuko ji, pamačiusi mane prilipusią prie ekrano. – Staigiai išjunk! Turiu tau svarbią žinią.
Nepatenkinta su visa kėde atsisukau į ją.
- Ko? – Paklausiau.
- Ar žinai, kokia šiandien diena?
Papurčiau galvą.
- Paskutinė metuose diena. Šiandien Naujieji metai, gražuole!
Wow. Kažkaip sugebėjau pražiopsoti tokį dalyką kaip Naujuosius metus. Turbūt buvimas antisocialia man ne į naudą. Bet... ir švęsti juk nešvęsim, kiek žinau. Mokykloje niekas nieko neplanavo dėl Naujųjų metų, o tarp mokinių irgi nebuvo jokių kalbų dėl vakarėlio ar ko nors panašaus. Taigi... ko Klėja iš manęs nori? Kad pasveikinčiau? O gal yra ką nors suplanavusi?
Atsikandau sumuštinio.
- Tai?.. – paklausiau.
- Ar aš tau neminėjau?
- Ko neminėjai?
Klėja trenkė delnu sau į veidą.
- Naujieji metai... Kodėl aš galvojau, kad tau pasakiau? Juk dabar, kai atidžiau pamąstau, suvokiu, kad tikrai nepasakiau. Taigi... Donatile, šiandien man sueina aštuoniolika.
Padėjau sumuštinį atgal į lėkštę.
- Nori pasakyti, kad... šiandien tavo gimtadienis?
- Aha, - ji nusišypsojo.
- O, - net nežinojau, kaip sureaguoti. Galiausiai nusprendžiau, kad mandagiausia būtų atsistoti, apsikabinti ją ir pasveikinti. Taip ir padariau.
- Bet tai – dar ne viskas, - prabilo ji, kai abi prisėdom. – Mano tėtis kiekvienais metais, per mano gimtadienį, leidžia man kur nors išeiti. Taip pat leidžia su savimi pasiimti vieną draugę. Dažniausia leisdavo išeiti tik dieną, bet šįkart, kadangi man sueina aštuoniolika, išsiprašiau, kad leistų nueiti į naktinį klubą. Ir, Donatile, aš nusprendžiau, kad ta draugė, su kuria eisiu, būsi tu.
Nusišypsojau.
- Tai puiku!
- Dešimtą vakaro mus išveš vairuotojas – tėtis nei už ką neleistų manęs laukan be asmeninio vairuotojo. Jokių autobusų ir panašiai. Taigi, iki to laiko turime susiruošti, - ji užsivedė ir kalbėjo nesustodama. – Naktiniame klube galėsime būti iki pirmos nakties. O paskui mūsų atvažiuos vairuotojas. Tai ar sutinki?
Pamąsčiau. Nebuvau vakarėlių žmogus, o naktiniame klube apskritai niekada nesilankiau. Tačiau tas noras, susijaudinimas ir viltingas laukimas Klėjos veide mane nugalėjo. Juk gi jos aštuonioliktasis gimtadienis. Ji švęs savo pilnametystę. Be to, ji mano draugė. Negaliu jos nuvilti.
- Gerai jau gerai, - atsidusau.
- Jėga! – ji net pašoko nuo lovos. – Tuomet einam ruoštis.
- Ką? Jau? Negi negaliu pabaigti žiūrėti serialo serijos?
- Ne... nejuokauk. Jeigu taip padarytum, niekaip nespėtume susiruošti, - ji pačiupo mane už rankos ir pastatė ant kojų.- Eime ruoštis. Dabar, - pakartojo.
Ir tuomet prasidėjo... Net nepagalvojau, kad merginai reikia atlikti tiek visokiausių dalykėlių norint susiruošti į klubą. Iš pradžių pasidariau makiažą. Klėjai jis nepatiko. Ji viską perdarė. Tuomet ėmėme rinktis drabužius. Kol išsirinkom, buvau jau tris kartus apsigalvojusi dėl ėjimo į klubą. Galiausiai ji man išrinko lašišos spalvos (kai pasakiau, kad suknelė rožinė, vos negavau nuo Klėjos per galvą ir buvau pataisyta sakyti „lašišos spalva") aptemptą suknelę, kuri man atrodė tokia trumpa, kad dėl jos dėvėjimo vos nesusiriejom. Galiausiai dėl suknelės nusileidau, bet kai ji ištraukė iš spintos man batus – žudikus, ir vėl kilo ginčas.
Po rūbų rinkimosi sekė šukuosenos tvarkymas. Mes plaukus išsitiesinom – visai gražu, pagalvojau. Tada ji ėmė juos garbanoti – nusistebėjau, bet, Klėjai paleidus koserę, užtilau. Galiausiai ji ėmė sukti mano plaukus į kuodą – nebeištvėriau ir ėmiau klausinėti, ką, po velnių, ji čia daro. Klėja paniurnėjo, sakydama, kad aš visiškai nenusimanau šukuosenose, bet šįkart nusileido. Tačiau tuomet, likus penkiolikai minučių iki išvykimo, sugalvojo, kad mums abiems reikia nusilakuoti nagus.
Po dešimtos valandos dešimt minučių mūsų jau laukė automobilis – tas pats džipas, su kuriuo atvažiavau čia išlaikiusi bandomąjį egzaminą. Mes įlipome į galą, ir automobilis pajudėjo.
Sustojome prie didžiausio ir garsiausio klubo mieste – „Heroin".
- Kažin kodėl visų naktinių klubų pavadinimai kaip nors susiję su narkotikais? – Paklausiau išlipdama.
- O tu pagalvok, kokiose vietose žmonės dažniausiai būna nuo jų apsinešę, - atsakė man Klėja.
Na žinoma. Klubuose.
Patraukėme prie įėjimo. Klėja aplenkė visą laukiančiųjų eilę ir patraukė tiesiai prie apsauginio, išsitraukė iš delninukės dvi nedideles korteles, parodė jas jam. Šis nežymiai linktelėjo ir mus praleido.
- Ką tu jam parodei? – Paklausiau, kai įėjom į vidų.
- Tėtis nenorėjo, kad mums reikėtų laukti eilėje, tad gavo mums V.I.P.
Švilptelėjau. Ir pasisekė gi Klėjai. Kad man tokį tėtį.
Tuojau pat nuvaikiau tokias mintis šalin, prisiminusi tą tarpsnį, kai iš tiesų galvojau, kad Hiliaras gali tapti mano tėčiu, nes staiga išaugo jo susidomėjimas mano mama.
(nuo dabar pradedam klausyti šitos dainos)
Mums įėjus į vidų, muzika visu smarkumu trenkė į ausų būgnelius. Mirguliuojančios šviesos, daugybė šokančių žmonių, garsi muzika – visa tai užklupo mus vienu metu, pritrenkė ir net truputį išgąsdino.
Prie mūsų priėjo kažkoks vyras, apsirengęs baltu kostiumu. Klėja ir jam parodė korteles. Vyras maloniai nusilenkė, paėmė mūsų paltus, o tada pasišalino.
- Einam išgerti? – atsisukusi paklausė Klėja. – Nemanau, kad čia kas nors prašys tavęs asmens dokumento, o man, ar šiaip ar taip, jau aštuoniolika.
Sutikau. Mes patraukėme prie baro.
- Du Mochito! – šūktelėjo Klėja barmenui per triukšmingą muziką. Barmenas šypsena parodė, kad suprato. Po poros minučių abi jau siurbčiojom gaivų alkoholinį gėrimą.
- Einam pašokti? – paklausė Klėja, kai išgėrėm po kokteilį. Aš norėjau dar vieno gėrimo, bet Klėja jau tempė mane už rankos į šokių aikštelę, tad nutariau neprieštarauti.
Tempiama Klėjos atsidūriau pačiame šokių aikštelės vidury. Grojo gera, užvedanti elektroninė muzika. Žmonių buvo daugybė. Tokia daugybė, kad net ir šioje milžiniškoje šokių aikštelėje visi grūdosi, įšilę kūnai trynėsi vienas į kitą. Man iš karto pasidarė karšta. Palubėje esančios šviesos nuolat keitė spalvas, aplinkui viskas mirguliavo. Man ėmė rodytis, kad jei per ilgai būsiu atsimerkusi, šviesos mane užhipnotizuos. Tad užsimerkiau ir ėmiau šokti.
Klėja paleido mano ranką. Ji ėmė šokti greta, kartais tai atskiriama minios tolyn, tai grąžinama prie manęs.
Dar nebuvau labai girta, tad šokdama jaučiausi nejaukiai. Tačiau to nedaryti paprasčiausiai negalėjau – juk visi aplink šoko, visi linksminosi, o kelias iki baro per žmonių minią dabar atrodė toks pats lengvas kaip kopimas į Everestą. Tad tiesiog pasidaviau, vėl užsimerkiau ir įsijaučiau į muzikos ritmą.
Boom boom boom. Atlošiu galvą, persibraukiu ranka per plaukus, judu pagal ritmą. Vis laisviau ir laisviau.Vis gyviau ir gyviau. Atsipalaiduoju. Man gera. Kažkodėl labai noriu juoktis. Turbūt būtent šito man ir reikėjo. Kad išsilaisvinčiau, nustočiau panikuoti, nuotaika pasitaisytų. Man tereikėjo pašėlti.
Staiga kažkas iš už nugaros sugriebė mane per liemenį. Tvirtos rankos įsikibo, paskui apsikabino. Vyro kūnas prigludo prie manęs. Pajutau karštą kvapą tvokstelint sau į ausį. Šiek tiek nustebusi pasukau galvą, bet vaikino nepamačiau, tik jo marškinėlių dalį. Jis buvo pernelyg prie manęs prigludęs.
- Ir ką tokia gražuolė kaip tu čia veikia viena? – sušnabždėjo malonus vaikino balsas.
Sukikenau.
- O kas sakė, kad aš viena?
Vaikinas paleido mane, atsuko į save. Išvydau šviesių plaukų gražuolį, besišypsantį man baltų, lygių dantų šypsena. Jo mėlynose akyse degė kažin kokios kibirkštėlės. Supratau, kad jam patinku.
- Su draugu? Kaip gaila... O gal aš už jį geresnis?
Nusišypsojau.
- Ne su draugu. Su drauge. Ji kažkur netoliese, šoka.
- O! Galbūt jai patiktų mano draugas, su kuriuo taip pat čia atėjau? Šiaip ar taip, mes dar net nesusipažinom. Mano vardas Elanas.
- Donatilė, - išsišiepiau iki ausų. Šis vaikinas mane tikrai traukė.
- Tai kaip manai? Galbūt tu atvesk savo draugę, o aš atvesiu saviškį? Galbūt tada visi keturi nueisime iki baro?
Linktelėjau galva.
- Okey, - atsakiau.
Jis paleido mane. Nuėjau ieškoti Klėjos. Tačiau, deja, tokia misija visoje šioje grūstyje pasirodė beveik neįmanoma. Galiausiai ėmiau garsiai šaukti jos vardą, nors ir žinojau, kad tokiame triukšme ji vargiai galėtų mane išgirsti.
Galų gale priešais save pamačiau merginos nugarą ilgais, šviesiais plaukais ir tokia pačia suknele, kokią vilkėjo Klėja.
- Klėja, - sugriebiau draugę už peties, - ateik, noriu tave su kai kuo supažindinti.
Draugė atsisuko. Ji atrodė apsvaigusi iš laimės, makiažas nuo lūpų buvo nusvalęs.
- Donatile, atstok! – Nusijuokė ji. – Leisk man pasilinksminti, - ir ji vėl atsisuko į vaikiną, kurio prieš tai per skubėjimą net nepastebėjau, ir ėmė su juo bučiuotis.
Deja, planas nepavyko. Ėmiau ieškoti Elano, norėdama jam pasakyti, kad Klėja neateis. Galiausiai jį radau, tačiau taip pat vieną.
- Kur tavo draugas? – Šiaip ne taip perrėkiau triukšmą.
- Jau kai ką susirado. O tavo?
- Irgi.
Abu nusijuokėm. Staiga jis palinko virš manęs, suėmė mano veidą delnais, pasilenkė ir karštai pabučiavo. Na, štai ir mano pirmasis bučinys. Beje, prancūziškas.
Bemaž ištirpau iš malonumo. Elanas paleido mano veidą ir apsikabino per liemenį. Abu prigludome prie vienas kito. Muzika, šviesos, karštis, svaigulys... visa tai susiliejo į viena ir išnyko, kai aš paskendau jo lūpose.
Po poros minučių jo lūpos pagaliau atsiskyrė nuo manųjų, jis šiek tiek atsitraukė. Jutau karštą kvėpavimą sau į veidą. Abu giliai kvėpavom, nes po bučinio buvome pritrūkę oro.
Jis ir vėl priartėjo, ruošėsi kitam bučiniui. Tačiau aš kai ką prisiminiau. Atsiplėšiau nuo jo, ištrūkau iš tvirto glėbio ir atsistojau priešais, išplėtusi akis, negalėdama patikėti tuo, ką išdrįsau padaryti. Blaivus protas sugrįžo, ir aš pasijutau tiesiog siaubingai.
- O Dieve, ne, - nusivaliau lūpas atbula ranka. – Ne ne ne. Ką aš padariau?
Elanas žiūrėjo į mane nesuprasdamas, kas vyksta. Jis atrodė labai nelaimingas dėl to, kad buvo taip staiga atitrauktas nuo malonumų. Tačiau man jis nerūpėjo. Man apskritai niekas nerūpėjo. Aš galvojau tik apie viena – ką aš pasakysiu Adrijui. Kaip aš žiūrėsiu jam į akis? Ką aš padariau? Kodėl taip pasielgiau? Pasijutau nepaprastai kalta. Aš jį išdaviau. Jis pasakė, kad lauks, kol aš būsiu pasiruošusi, o aš... aš pirmai progai pasitaikius ėmiau laižytis su kitu. Dieve... kaip man pasielgti?