Pabudimas (BAIGTA)

3 dalis.

Bėgau ir bėgau, nesustodama, nelėtindama tempo, netgi kai uždusau, o kvėpavimas tapo skausmingas, vis tiek nesustojau. Tempą lėtinti pradėjau tik tada, kai žinojau, kad autobusų stotelė jau nebetoli. O pasiekusi ją ir visiškai sustojau.

Atsirėmiau į stotelėje esančios pastogės sieną. Atrėmiau galvą į šaltą metalinį strypą ir stengiausi atgauti kvapą. Nuo kiekvieno kvėptelėjimo visą kūną nudiegdavo, išdžiūvusią gleivinę imdavo perštėti.

Jau temo. Įsijungė žibintai, apšviesdami gatvę, automobilius ir žmones dirbtine šviesa, suteikiančia viskam neapčiuopiamo, tačiau vidumi jaučiamo netikroviškumo. Gatve greitai lėkė mašinos, vairuojamos namo po darbų skubančių žmonių.

Akies kampučiu mačiau, kad stotelėje stovintys žmonės spokso į mane tarsi būčiau trenkta. Man nepatiko tai, kaip jie į mane žiūrėjo, bet nieko negalėjau pakeisti: jeigu būčiau pradėjusi jiems aiškinti, dėl ko bėgau, jie imtų mane laikyti tik dar didesne beprote. Galų gale netgi pati gerai nežinojau, kas šiandieną iš tiesų įvyko. Galvoje sukosi tik viena mintis – aš nesu aiškiaregė. Ne, aš nesu. Ir taip jau aplinkiniai laiko mane keistuole. Nenoriu, kad laikytų dar didesne.

Netrukus atvažiavo man tinkamas autobusas. Įlipau į jį drauge su būriu žmonių ir atsižymėjau bilietėlį, o tuomet patraukiau į tuščiausią autobuso dalį.

* * * *

Autobusas sustojo, o aš išlipau. Jaučiausi pavargusi po visų dienos įvykių. Tad išlipusi skubiu žingsniu patraukiau trumpiausiu keliu namo. Vis dėlto kelias nuo stotelės iki namų truko apie penkiolika minučių, tad šaltą vėlyvo rudens vakarą spėjau sušalti.

Įėjus pro buto duris uždegiau koridoriuje šviesą.

- Čia tu, Donatile? – šūktelėjo iš svetainės mama.

- Taip, aš, - atsakiau maudamasi batus nuo kojų, - o kas gi daugiau, - tyliai suniurnėjau sau po nosimi, kad ji neišgirstų.

Nusirengusi lauko drabužius tiesiu taikymu moviau į savo kambarį. Nors be mamos daugiau nieko neturėjau, mat vienintelė močiutė numirė prieš trejus metus, vis tiek su ja nesutariau ir vengiau jos kaip įmanydama. Ji tiesiog yra visiška mano priešingybė.

Užsidariusi kambaryje įsijungiau nešiojamą kompiuterį ir pasidėjau jį ant lovos. Nusprendžiau, kad, kol jis pasikraus, persirengsiu. Tačiau net nespėjusi prieiti prie spintos supratau, kad TAI prasidėjo.

Galvą, rodės, ėmė plėšti pusiau. Jausmas buvo toks klaikus, kad atrodė, jog nuo spaudimo plyš ausų būgneliai. Užsidengiau ausis delnais ir parklupau ant kelių. Norėjau rėkti, bet iš pražiotų lūpų pasigirdo tik silpnas inkštimas.

Dabar kilimėlis prie lovos atrodė kaip puiki vieta prigulti pailsėti. Atsiguliau ant jo ir susiriečiau į kamuoliuką, taip darydavau visada, kai TAI prasidėdavo.

TAI... Aš vadinau šį dalyką priepuoliu arba tiesiog TUOM. Nors iš tiesų turbūt jau seniai žinojau, kas TAI yra. Nors po priepuolio menkai ką teprisimindavau, viskas atrodydavo panašu į paprastą, nors ir keistą, sapną, dabar suvokiu, kad per priepuolius niekas nesišneka su mirusiais, negirdi jų balsų, nemato nereikšmingų, kasdienių ateities vizijų. Ir tik šiandien, susidūrusi su žmonėmis, kurie iš savo patirties žino, koks tai jausmas, man atsivėrė akys ir supratau – visa tai yra tikra. Visos tos vizijos yra tikros, tai anaiptol nėra tik mano pačios išsigalvojimai. Taip, aš regiu vizijas. Ir tai reiškia... kad esu aiškiaregė? Aš – aiškiaregė? O, kaip to nenorėjau. Dieve, kaip norėjau, kad tai būtų tik paprastas,banalus melas. Bet deja...

Iš galvos skausmas ėmė plisti po visą kūną. Pasidėjo nevalingi traukuliai, tad tik dar labiau susigūžiau, kad tik nesitrenkčiau kuria nors kūno dalimi į kokį daiktą. Paskutinį kartą priepuolis, na, vizija, mane buvo aplankęs labai seniai, tad buvau beveik pamiršusi, kaip tai skausminga.

Ir tuomet mane užliejo įvairūs vaizdiniai – net ne vien vaizdiniai, bet ir garsai, pokalbiai, kvapai, kitų žmonių mintys, jausmai, pojūčiai. Viskas susiliejo į visumą, į didelę, margą visos žmonijos gyvenimų košę, ir pasaulis mano galvoje sprogo. Tuomet mane apgaubė tamsa.

Staiga priešais mano užmerktas akis ėmė keistis įvairūs vaizdiniai. Akimirką buvau šešiametis berniukas iš Nigerijos, nematytų medžių miške ieškantis savo mamos. Kitą akimirką tapau išlepinta šešiolikmete prancūzaite, sėdinčia rožine spalva išpuoštame kambaryje ir svajojančia sutikti savo tikrąją meilę. Trečiąkart buvau per keturiasdešimtį metų perlipęs, praplikęs vyras, stovintis lauke, prie pašto dėžutės, ir besikalbantis su į chalatą įsisupusia stambia kaimyne svetima, niekados man negirdėta kalba. Paskui vaizdiniai ėmė keistis vis greičiau ir greičiau, kaip palaipsniui greitėja ką tik įjungta karuselė. Nors daugelio kalbų gyvenime nebuvau girdėjus, supratau viską, ką sakė žmonės. Netgi vaizdiniams virtus juda tuštuma, tebegirdėjau jų balsus:

- Ne, aš negaliu taip pasielgti.

- Aš tave myliu.

- Ar girdėjai, ką Džonas padarė?

- Man rodos, mums metas skirtis.

- Nenoriu to net girdėti.

- Margarita!

- Mano mama miršta.

- Padėkit man...

Nuo kai kurių balsų sklido šaltis, ir aš iš patirties žinojau, kad jie priklauso mirusiems.

- Jie pas mane nesugrįš, tiesa?

- Man bloga, o Dieve, kaip man bloga...

- Ateik pas mane!

- Aš jus visus nužudysiu, visus, jūs girdit mane?!

- Tikriausiai visa tai reiškia, kad miriau, tiesa?

Sumerkiau akis kaip galėdama stipriau ir sukoncentravau dėmesį tik į balsus. Žinojau, kad taip priepuolis baigsis greičiau. Ir netrukus jis iš tiesų ėmė silpti. Jaučiausi taip, tarsi sukčiausi ratu, kaip tada, kai ilgą laiką būni ant kokios nors besisukančios karuselės, o išlipus iš jos vis dar atrodo, kad tebesi joje. Tačiau netrukus ir šis pojūtis ėmė blankti.

Negalėjau pasijudinti iš vietos. Priepuolis pernelyg mane išsekino. Dabar netgi atsimerkimas atrodė kaip sunkus darbas.

Tai štai, vaikai, kas yra aiškiaregystė, pagalvojau mintyse.